Purvinais praėjimais

Košmaras ieškojo savojo ego,
Kai patvory šlėktos batai slėpė vienatvę
Iš nieko į nieką – daugiau nei prarūgusio vyno
Iš taurės į taurę slepias praeivis,
Šermenis gatvės iškeitęs į ūką

Praeis jis, kaip vakar viešpats praėjo,
Nuskanavęs mirtį - juk nuodėmės baigias
Ir neprimins jam niekas keturkrypčio vėjo,
Kur, be oro gūsio, kadaise stypsojo jo veidas sielai žalingas
Apsiverkė lūpos...
Rojaus syvais iškuopto purvo čia nepirko net dievas

Ten, kur slydo jo kojos,
Tuštybė oriai naftalinu kvepėjo
Ir meilė tik meilę mylėjo...
Atleiskit dievams ir jų režisieriams –
Nuo dvoko paukšciai sparnais užgoš amfiteatrus...