Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tomas Jokūbonis
Reisas prieš 20 metų: mirtis Šilutėje


Tada buvau jaunas 23 metų pilotas, tarp trąšų barstymo sezonų paskiriamas antruoju pilotu į sanitarinės aviacijos ekipažą. Ne kiekvienas ten pakliūdavo. Sanitarinė aviacija turėjo savų pliusų: didesnė alga žiemą, galimybė praleisti darbo dieną viešbutyje, penketai (tada geriausi pažymiai) be egzaminų už navigaciją, ir be abejo nuotykiai, kuriuos sunku pamiršti.
Kai pakliuvau ten po lakūnų mokyklos, pirmieji reisai buvo tokiu blogu oru, kad iškart po darbo traukdavau į seną bistro "Rūtelė" išgerti taurę sauso vyno su visai nehamletiška mintimi galvoje: "Šiandien vėl vos neužmušė". Vėliau viskas tapo įprasta. Net po išeiginių dienų, kai reikėdavo atgabenti į Vilnių visus susipjausčiusius, apsinuodijusius, nusideginusius ir į kitokią bėdą pakliuvusius, kuriems rajonų ligoninės nelabai galėjo padėti.
Antrojo piloto darbas buvo visapusiškas. Reikėjo būti ir pilotu, ir stiuardu, ir šturmanu, ir viskuo kitu, išskyrus, aišku, mediką. Ta riba buvo kuo griežčiausia. Nenešdavau nei neštuvų, nei kokių daiktų. Nebent lašelinę tarpdury palaikydavau iš mandagumo. Kartais laikydavau rankas kišenėse, kad negrabaliočiau durų rankenų ar ko nors kito, per ką galima užsikrėsti. Net jei reikėdavo pagalbos daryti dirbtinį kvėpavimą, nebent pranešdavau dispečeriui, jog reikalingas dar vienas medikas. Jei skraidindavome žmones su nukirstomis galūnėmis, prieš pakylant privalėdavau išgirsti aiškų medikų patvirtinimą, kad nukirsta ranka, koja ar kita dalis tikrai lėktuve, ir pareikalauti jas parodyti, jei atsakymas nebūdavo konkretus. Sykį iš tikrųjų lėktuve nukirstos plaštakos nebuvo, rado ją tik po kelių minučių kibire su ledais aerodromo pievoje.
Reisas į Šilutę buvo vasarą. Reikėjo atgabenti inkstus transplantacijai. Du medikai skubėjo peronu į lėktuvą, kai per radiją išgirdome, kad į maršrutą turėtume įtraukti ir Klaipėdą. Reikėjo atskraidinti svarbią personą – širdininką. Žiūrėjau į nešamą termosą, panašų į tuos, kuriais lakūnų mokykloje į pievas vežiojo kavą ir kakavą, ir galvojau, kaip kalbą pradėti. Saša, lėktuvo kapitonas, savo juodu humoru įžangą sukurti padėjo, bet iškart nusiplovė: "Kalbėk lietuviškai apie tai". Mes augome gretimuose kiemuose. Saša priklausė "priešiškai" rusų mokyklos vyresnių "chuliganų" grupei, kuri mus mažus skriausdavo, bet nuo svetimų draugiškai gindavo. Po daug metų lakūnų darbe vėl susitikom. Bet dabar, po perkūnais, kalbėti su chirurgais man buvo per didelis įpareigojimas, bet darbas visais laikais buvo darbas. Pasikviečiau juos į kabiną. Maniau, kad svarbiausia pirmame sakinyje pasakyti labai daug žodžių:
– Kaip jūs tą vargšą nužudysit? Atjungsit aparatūrą? Užspausite lašelinės žarneles? Panaudosite narkozę? Kaip jūs tiksliai nustatėte valandą, kada mes iš Šilutės turime grįžti? Ar jis dar gyvas, ar jau miręs?
Daktaras keliolika sekundžių buvo lyg su karštu kąsniu burnoje. Na, bet aš pradėjau įtikinamai ir buvo aišku, kad laukiu rimto atsakymo.
– Šiandien iš pat ryto skambino, kad 10 valandą jis tikrai mirs, tai su išpjautais inkstais aerodrome būsime dvyliktą. Po valandos Vilniuje lauks greitosios pagalbos mašina...
– Niekas šiame pasaulyje nemiršta pagal telefono skambutį, – prieštaravau. – Mes turime rimtą ligonį iš Klaipėdos.
– Persodinimo operacijai jau pasiruošta. Ji truks daug valandų, mes negalime vėluoti.
– Tai kaip jį vis tik žudysit? – nenusileidau.
Daktaras pradėjo kalbėti rimtai. Išklausiau paskaitą apie "socialinę mirtį", kai donoras pasmerkiamas myriop, bet tai daroma tik užsienyje. Išgirdau eilę pavyzdžių, kaip tai daroma pas mus, o po to sužinojau šiurpųjį realybės faktą – mūsiškis donoras po automobilio katastrofos jau kelias dienas tos vietos, kur paprastai skaitome esant žmogaus sąmonę, nebeturėjo. Gydytojo anatomijos pamokos įtikino, kad gyvybės donoro kūne tą minutę gal jau ir nebebuvo.
– Taigi, – pradėjau, užrašęs Klaipėdos sanitarinės aviacijos dispečerių telefonus ant atskiro lapuko, – jums reikės paskambinti šiais telefonais iki... – Jaučiausi kaip Drakula ir tikiuosi, kad gydytojas tada suprato, jog baksnoju į paprastą laikrodį, o ne į kokį kitą lėktuvo prietaisą. – Mes skrisime į Klaipėdą. Maždaug po valandos, ne vėliau kaip po pusantros, privalote patvirtinti, kad inkstus turite. Negavę patvirtinimo, judėsime Vilniaus link neužsukdami į Šilutę, bet jei laiku gausime žinią, kas bebūtų, grįždami jus paimsime.
Atvykimo į Klaipėdą oficialų laiką, aišku, pranešėme su pusvalandžio atsarga. Vos ne patys užsukome husarišką ruletę, taigi, norėjome, kad gaiduką nuspaustų kas nors kitas. Pusvalandis nepadėjo. Klaipėdoje keleiviai jau laukė mūsų. Reikėjo uždelsti bent 20 minučių, bet tai nebebuvo įmanoma. Pagrindinis mūsų keleivis – širdininkas – buvo tikrų tikriausias "frontovikas". Vilkėjo juodu kostiumu (pati netinkamiausia apranga vasarą skristi “kukurūzniku”), buvo prisisegęs įspūdingą kiekį ordinų ir medalių. Iš veido neatrodė, kad jis atvežtas iš reanimacijos palatos, o iš lydinčių medikų ir artimųjų elgsenos galima buvo numanyti, kad liga perdėta, kad jau buvo skambinta ir į "gorkomą", ir į "partkomą", gal net nusiųsta telegrama Brežnevui apie socialinę neteisybę visame pasaulyje.
– Na, čia jau tavo pašnekovai, – staigiai ir gudriai permečiau pareigas Sašai, – kalbėk su jais rusiškai. O jis tik tyliai numykė: “Sveiki atvykę į Lietuvos civilinės aviacijos valdybos "Aerofloto" sanitarinį reisą Klaipėda–Šilutė–Vilnius, visa kita jums bus pranešta papildomai”. Mums atsakė niekinančiais žvilgsniais su įsitikinimu, kad apie Šilutę negali būti nė kalbos. Delsti išskristi neturėjome nė menkiausios galimybės. Pratempėme 10–15 minučių ir pakilę pasyviai pasukome Skaudvilės ir Kauno "radijo švyturių" link.
– Ką tik skambino iš "Sanitarinės aviacijos", – nugriaudėjo Klaipėdos dispečerio balsas ausinėse, – jūsų tūpimas Šilutėje būtinas. Kartoju, b-ū-t-i-n-a-s... Tai buvo mirties Šilutėje patvirtinimas. Husariška ruletė "iššovė". Tada atrodo dar sykį panorau perskaityti garsios rusiškos apysakos "Mūsų laikų didvyris" skyrių "Fatalistas". Pasukau lėktuvą Šilutės link.
Pajutęs, kad keičiamas lėktuvo kursas, mūsų ligonis iškart atskubėjo į kabiną. Gal jis tikrai vadovavo kokio nors Baltarusijos fronto artilerijos divizijai, nes 110 decibelų riaumojančio variklio triukšme labai aiškiai girdėjau jo "auklėjamąją kalbą". Saša, susisukęs, nuėmęs kojas nuo pedalų, žiūrėjo pro šoninį kabinos langą. “Na va, na va, prasidėjo problemos. Aiškios problemos", – skambėjo mano ausyse Sašos žodžiai, pasakyti seniai, kai jis dar buvo septintokas. Lygiai taip pat susisukęs jis žiūrėjo pro savo namų langą į Kudirkos gatvę, kai mes, pirmokai, atvedėme pas jo tėvus skųstis Rusčio močiutę. Tą gražų vaikystės vakarą sugadino mėtymasis žemės grumstukais. Vyresni mėtėsi taikliai ir žaismingai. Grumstukai dužo lyg tikros kulkos. Buvo smagu, bet vienas iš mūsų vietoj grumstuko paleido tikrą akmenį, kuris negailestingai grįžo atgal iš Sašos rankų ir dusliai atsimušė į Rusčio krutinę. Rustį tada mačiau verkiantį vienintelį kartą. Prasegiau jo marškinius – mėlynė ir du dideli kraujo lašai nebuvo iš tų žaizdų, kokias užsigydydavome kiemo "vaistažolėm". Reikėjo žaizdą parodyti močiutei, kitaip mums ilgam butų draudę draugauti, nelakstytume laisvai po kiemus tarp Čiurlionio ir Sierakausko gatvių....
Šilutės aerodromo pieva artėjo. Neaišku buvo, ar nutūpus neįsiliepsnos rimtas konfliktas, todėl nusprendžiau viską, apie ką kalbėjau ryte su chirurgais, išversti į rusų kalbą. Priėjau prie "frontoviko" ir pasiūliau po sparnu ant žolės atvykstančių gydytojų palūkėti. Sutikau visišką priešiškumą...
– Suprantate, čia... Čia yra Tarybų Sąjunga, – pradėjau "įrodinėti", – mūsų įstatymai humaniški, ne kaip Vakaruose. Į Vilnių turime pristatyti inkstus, o tas žmogus, iš kurio jie pjaunami, dar nemirė. Mes negalime iš jo atimti gyvybės pagal tvarkaraštį. Pridūriau šiurpią "socialinės mirties" sampratą kapitalizme, dar porą pavyzdžių ir... konfliktas buvo užgesintas.
– Bet garantuoju, – pridūriau, – tikrai garantuoju, kad per pusvalandį ar valandą tas žmogus tikrai mirs.
Laukti, be abejo, reikėjo ilgiau, nei planavome. Po pusvalandžio teko vėl ligonio pasiteirauti, kaip jaučiasi, ar nereiktų proceso paskubinti.
– Pust jeshco požyviot. Pust jeshco požyviot. Takoj krasivyj dien. (Tegu dar pagyvena. Tegu dar pagyvena. Tokia graži diena), – išgirdau. Dar po pusvalandžio kalbėjo, kad jis pasijuto daug geriau, ir jei ne toks svarbus krovinys, jis tikrai į Vilnių nebeskristų.
Gydytojai atskubėjo juodu pakeleivingu motociklu su lopšiu. Lėktuvui pakilus dispečeriams turėjome paaiškinti esamą situaciją, nes nuo to priklausė kada, kiek ir kokie medikai turėjo mus pasitikti Vilniuje. Saša po reiso įtampą glaistė vėl savo „humoru“:
– Jei po visų šiandien mano atkentėtų siaubų tu rytoj bent dvi minutes pavėluosi į darbą, turėsi pastatyti du butelius Žigulinio alaus, – numykė jau einant Vilniaus peronu. Alų išgėrėme tik po kelių dienų. Kitą dieną vakarop mūsų sanitarinis lėktuvas vėl buvo pakeltas į orą, grįžome į Vilnių tik su vėlyvu saulėlydžiu. O tais laikais tokiu metu alumi niekas jau nebeprekiaudavo.
2004-05-17 11:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 20:02
Suglumes
Puikus kūrinys. Skaitosi lengvai, įtraukiantis. Duodu 5. Ir aišku sakau, jog laukiu panašių autoriaus darbų. Dedu į mėgst.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-17 13:33
gaolbird
Dedu jus į mėgstamiausius autorius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą