eime ieškot vaivorykštės

Kai angelai nustos giedoti, žemėje įsivyraus naktis

Ten, už tūkstančio kilometrų, o galbūt už tavo nugaros, gyveno bernelis, kurio lūpose žaisdavo šypsena. Kur tik nėjo, ką tik bedarė - visi šypsojosi kartu. Ten pat gyveno mergelė, svajingesnė už paukščio skrydį. Tą dieną prieš šimtą metų, o gal vakar, dangumi ritinėjosi saulė, vėjas gaudė savo uodegą ir dangaus mėlynė atrodė krištolo skaidrumo. Priėjo bernelis prie mergelės:
- Mergele skaistesne užu saulę, leisk man būti kartu.
O norėjo pasakyti "leisk man tave apkabinti ir širdies šypsena pasidalinti, amžinai". Sublyksėjo josios akys:
- Būk.

Kai naktis pakeis dieną, kai juodas liūdesys įsiskverbs į giliausias sielos gelmes, kai angelai apleis žemę ir jos žmones, kai ledinis kraujas lašės ant subraižyto parketo, tada Tu atsisuksi atgal.

Ten, už jūrų marių, o galbūt ranka pasiekiant, slėniai ir miškai skambėjo nuo juoko ir džiaugsmo. Angelai ir fėjos šokinėjo per laužus, o visi šypsojosi išvydę du jaunus žmones, kurių lūpose šypsenos žaidė gaudynių.
- Mergele brangesne už gyvenimą, ištieski rankelę, eime ieškoti vaivorykštės kartu.
Mergelė nenorėjo suprasti, ji nubėgo žaisti su fėjomis ir modama ranka kvietė prisidėt. "Ne dabar dar vaivorykštės ieškot, ne dabar".

Kai kažkada žali miškai besigirs nudegusiais kelmais, kai niekam negirdimais balsais klyks kankinamos širdys, kai naktiniai šešėliai kibiais pirštais apvynios kūną, tada Tu žengsi atgal.

Ten, už kalnų ir klonių, o galbūt tik už žingsnio, žmonės stebėjosi išvydę bernelį, kurio galvą nelaiku papuošė sidabrinės gijos.
- Gi čia tas pats, kurio lūpose nenustigo šypsena, - kuždėjosi tarpusavyje. Šypsena tebegyveno viduje, užrakinta po devyniomis spynomis, kurių raktai žvangėjo mergelės skraistėje.
- Ne dabar, vaivorykštės ieškot eisiu tik tada, kai būsiu pasirengusi su tavim ją rasti, gi palauksi - šypsena tebežaidė mergelės lūpose. Ir jie bėgiojo po laukus toliau - šviesi diena ir tamsi naktis vienoje vietoje.

Prieš akis išvysi sudūlėjusius kaulus to, kurį kažkada vadino žmogumi.

Ten, už sienų siekiančių dangų, o gal už žemės kauburėlio, žmonės pamiršo bernelį, kurio lūpose žaisdavo šypsena. Niekas nebesistebėjo, kad danguje lietaus debesys eina ristynių ir lieja prakaitą ant žmonių gyvenimų. Nutilus juokui pakampių šešėliai vis drąsiau išlįsdavo į trobos vidurį ir šaipėsi iš žmonių. Tą dieną prieš penkis šimtus gyvenimų, o gal tik prieš vieną mirtį, mergelė atsisuko į bernužėlį:
- Berneli, brangesnis užu svajas, eime ieškot vaivorykštės kartu.
Sulinksėjo ir šypsena nušvito bijūno žiedas, išaugęs ant žemės kauburėlio. O galbūt tai buvo tiktai vėjas.