Reikalingą pabraukti

Reikalingą pabraukti.
Pažymėti, paryškinti, galbūt užtušuoti ir užmiršti. Kaip žmogų. Dvirankį, dvikojį padarą be veido. Persmeigus žvilgsniu klijuoti į pelėsiais trenkiantį senelio albumą, šalia amžiams sustingusių drugių ir vabzdžių. Šalia bandymo įteisinti savo paties būties trapumą prirašyti raudonu tušinuku
“Reikalingą pabraukti! ”
ir vaikišku braižu nupaišyti didelę raudoną žiurkę ilga raudona uodega ir nuo pamišimo paraudusiomis akimis. Tokiomis, kokiomis dažnai žiūri į praeivius, o proto gelmėje besiblaškantis balsas rėkauja “ŽUDYK SKERSK MAUDYKIS KRAUJYJE SMAUGK NESIGAILĖK PRIEVARTAUK VALGYK JUOS BADYK SKERSK ŽUDYK”. Pakeli švininį žvilgsnį į medicinos seselę:
“Reikalingą pabraukti? ”
ir baltos sienos be sielos be kvapo be skonio be spalvos tik su langu su neviltimi su skausmu su netikėjimu. Pasineri į savo religiją, suprasdamas, kaip jautėsi “X karta”. Pajunti, kaip nuo žemės atsiskiria tavo kojos ir kyli, išskrendi iš nevilties, skausmo, netikėjimo pro tą patį vienintelį savo sterilaus proto langą. Tingiai apsiversdamas ant nugaros įsmeigi akis į žydrą giedrą dangų ir suvoki, kad, kad ir ką tau teigė tėvai, draugai, priešai, radijas ir televizija, laikraščiai, ir pažįstami verslininkai, kad ir kokias vertybes tau jie bandė įskiepyti - tau reikėjo tik šito. Lašo visiškos laisvės, kurį nulaižęs gali tyliai numirti.
Reikalingo nebraukti,
nes jo sąraše nėra.