... Kai saulė ims tekėt iš vakarų,
Kai žalios klonio dvasios degs savy,
O iš pietų į šiaurę veržtis ims visi,
Kam šaltis pragaištingas
Mirtį kelia,
Tada pajus visi Medžėjos
Pragaištingų burtų galią,
Bet pasistenk surast ir
Sunaikint auksinę Akį.
Kitaip iš degančių laukymių
Pakils nauja gyvybė prakeikta,
Ir skverbsis į kiekvieną rastą gyvį
Ar dvasią nestokojančią gyvumo,
Kol žemėj šioj neliks
Paveldėto gerumo.
Paskutinį sakinį Aramilas ištarė pašnibždom, o nutilęs nudelbė savo žalių akių žvilgsnį į smuklės grindis.
- Jo.... Čia tai istorija. Vadinasi ji išliko nuo pat didžiojo Karo? – Vilhelmas įdėmiai pažvelgė į elfą. – Tai kiek tau metų? Juk net mano tėvas tada dar nebuvo gimęs.
Aramilas šyptelėjo. Po to sunkiai atsiduso. Niekad nebūtų pagalvojęs, jog gyvena jau taip ilgai.
- Na, o tai ką ta Sakmė reiškia? Skamba gražiai, bet jei neklystu, tai čia yra koks nors raktas užslėptas? – Vilhelmas pakėlė prie lūpų taurę, bet pastebėjęs, jog ji tuščia padėjo ją atgal.
- Taip. Tu teisus. Čia yra paslėpta mintis. Iš tikrųjų čia net ne sakmė. Tikriau čia pranašystė, tačiau nenorėdami gąsdinti žmonių pavadino ją Sakme, – Pasakė Aramilas ir nužvelgė pašnekovą.
- Taip. Negąsdinti žmonių. Kur gi ne. Tai kam ji buvo išvis reikalinga, jei tikrąją jos esmę žinai tik tu ir dar keli elfai? – skeptiškai metė Vilhelmas.
- Ją žino ir moka paaiškinti tik dievo Peloro pasiuntiniai. Tik tie, kurie nelaimės atveju sugebės ja pasinaudoti, – Aramilas pasistengė neparodyti susierzinimo.
- Tai nori pasakyti, jog tu ir esi vienas iš tų išrinktųjų? – Vilhelmas pasilenkė per stalą link bardo. – Tada aš nuo tavęs nesitrauksiu nė per žingsnį. Aš degu iš noro sužinoti kuo viskas baigsis.
Atsakyti į tai Aramilas nespėjo. Jo mintį pertraukė iš virtuvęs atėjęs virėjas. Jis atrodė susijaudinęs, geltoni plaukai prilipę prie kaktos, o rankos sukištos į prijuostę.
- Mes tavęs nekvietėm. O gal tu atnešei man mano mieliausiojo? – Vilhelmas padarė gestą, tarsi gertų iš nematomos taurės.
Virėjas nieko neatsakė, tik įdėmiai nužvelgė abu vyriškius. Va tada Aramilas ir suprato, jog sunkumą krūtinėje sukėlė ne seni prisiminimai, o nelaimės nuojauta.
“Na ir pasisekė man įkliūti, tarsi kokiam snarglėtam šimtamečiui (čia norėčiau pabrėžti, jog elfai gyvena apie septynis šimtus metų). ” – pagalvojo Aramilas.
- Kokį farsą tu čia išdarinėji? Nešk vyno ir nesikišk į mano pokalbį. – Vilhelmas piktai pastūmė stalą ir atsistojo, savo galingu stotu užstodamas bardą.
Pasigirdo sausas čekštelėjimas, ir Vilhelmas ėmė lėtai smukti. Aramilas pašoko ir pabandė išsitraukti kardą, tačiau šis nelindo iš dėklo. “Prakeiktas Peloras. Ir vėl jo kardas nusprendė, jog mano gyvybei negresia joks pavojus. ” – piktai pagalvojo bardas. Paleidęs kardo rankeną, Aramilas apsidairė kokio nors ginklo, tačiau tiesiai prieš save išvydo mažajį arbaletą, virėjo nutaikytą jam į galvą. Kitas arbaletas, jau tuščias, gulėjo numestas ant grindų.
“... Velniškai vertingi daiktai, tie mažieji arbaletai. Tiesa šaudo nedideliais atstumais, ir jėgos daug neturi, užtat pasikišęs po rūbais gali jį prasinešti kur tik nori. O jei burtininkas tą arbaletą užburs, tai žala priešui gali būti nesuskaičiuojama. Pavyzdžiui rengiant kokią diversiją... ” – kažkodėl dabar Aramilas prisiminė Sverigalo pilies ginklininko gyrimąsį naujaisiais arbaletais. Tačiau tada nepagalvojo, jog kada nors pačiam reikės stoti prieš tokį ginklą.
Aramilas lėtai iškėlė rankas virš galvos. Ir jau žiojosi paklausti ką visa tai reiškia, tačiau virėjas nervingai mostelėjo laisva ranka tildydamas bardą.
- Tylėk. Žinau kuo baigiasi jūsų – bardų kalbos. Prasižiok ir nutildysiu tave amžiams. Ne, geriau šausiu į kaklą. Taip... Net jei išgyvensi niekada negalėsi daugiau dainuoti, - virėjo akys ėmė karštligiškai blizgėti.
- Tu turbūt galvoji, kodėl aš tave prigriebiau? Nelinksėk, tu mane nervini. O tu juk supratai, jog mane nervinti neapsimoka? Cha – cha – cha. Tai žinok, kad už tavo galvą gausiu apdovanojimą. Ši bardų medžioklė buvo paskelbta dar didžiojo Karo metu. Būčiau seniau tave prigriebęs, tačiau aš, kaip ir mano tėvas bei senelis, laukiau ženklo. Ir pagaliau aš jo sulaukiau. “Kai žalios klonio dvasios degs savy... ”. Cha – cha – cha. Jos jau sudegė. Vakar. O dabar atėjo ir jūsų – Peloro pasiuntinių eilė. Medžėja prisikėlė. O su ja prisikels ir nauja gyvybė. Teisioji tauta, - virėjas šaukė ir kvatojo, o jo veidas vis labiau ėmė apsitraukti pamišimo šešėliu.
- Pavojus! – staiga nuskambėjo klyksmas. Ir daugelis balsų atkartojo šį žodį su vis augančiu siaubu...