Periodiškai besikartodamas,
veidrodžio veide -
kambarys skęsta,
begalybėje savo atvaizdų.
It vaiduokliai šmėsteli,
žmonių veidai,
atkartodami nuotaikas mimikose...
Tik blykstės sustabdytos akimirkos,
tik nuotraukose, džiugesį bylojantys mirksniai,
rėmeliais įkalinti,
kabo ant sienų.
Išsišiepę veidai,
laimingosios akys...
Kas tai?
Tik sustabarėję atvaizdai -
jie įamžinti - bet ne amžinai...
Veidrodžiai to negali...