Palaidūnė

Vieną dieną iš spintos pabėgo atgyvenusi raukšlėta suknelė, vardu Palaidūnė.
Močiutė, keliaudama į dangų, taip skubėjo, kad paliko savo lengviausią jaunų dienų suknelę vieną gyventi dusliame kampe. Tiek metų sugrūsta išvirkščia puse į viršų, amžinai užsegtomis sagutėmis, netgi apleista irzlių kaimynių apkalbų, atšlamančių iš madingų parduotuvių, Palaidūnė kiūtodavo savo viduje ir springdavo senienų kvapo gumulus. Tik pamirštoje saulėje išblukusios dėmės jai vis neduodavo ramybės, kaišiodavo rankovę pro suklypusias spintos duris ir gaudydavo kiaurą orą. Kartais suspėdavo paglostyti vėjelio dvelktelėjimą ar įkvėpti gurkšnį obuolinio namų kvapo, bet spinta tuojau gnybteldavo durimis ir sugirždėdavo vyrių pykčiu.
Tądien spinta neįspėjusi driokstelėjo, durys plastelėjo kambariui į glėbį, Palaidūnė  vos spėjo pagriebti skersvėjui už uodegos ir išjojo pro langą. „Mirštu“, – kvėptelėjo dangaus priblokšta suknelė, pamojavo močiutei ir nualpo ant žydinčios ievos šakų.
Palaidūnę pažadino bitės zyzimas, pasiklydęs taršomo sijono pliūpsniuose. Blyškaus audinio kūnas suposi žaliuose lapų lietsargiuose ir nesistengė nieko prisiminti. Tik gėrė į save lietaus botagus ir tyliai juokėsi, kai vėjas kandžiojo apykaklės kraštus. Įsisiautėjęs jis pripūtė Palaidūnę, švystelėjo aukštyn ir nusinešė sukdamas virš miško. Medis dar bandė ją sulaikyti, pradrėskė šoną, užpylė pečius baltais žiedlapių nėriniais, bet Palaidūnė išslydo gaudydama vėjo šokį. Kad būtų mačiusios išpuikusios spintos puošeivos, kaip ji aprengė vėją, kristų nuo pakabų galuotis iš pavydo.
Plyšo iš laimės Palaidūnė ir nuplaukė upe, boluodama lyg pamestas žemėlapis. Šlapias skuduras negalėtų jos suprasti.