Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (28) (juodraštis)

XV (XXXIV).
Po savaitės, nerimo pritvinkęs, vėl žingsniavau į prokuratūrą gal pakartoti parodymų, gal kažko patikslinti. Iškvietė tas pats aną kartą klausinėjęs prokuroras…
Dienos ūkana su vasaros pradžios drėgme skverbėsi į kaulus – maudė sąnarius. Turėjau dar kiek laiko iki paskirtos valandos. Smuktelėjau į kavinę išgerti kavos ir sušilti. Svajinga muzika priėmė mane į savo glėbį ir užbūrė. Šildė ir gaivino sklindantys jausmingi žodžiai. Kol turėjau butą, tranki ir sunki muzika, visu garsu leidžiama jaunų kaimynų, drebindavo sienas. Blokų metalo konstrukcijos gausdavo kaip vargonai. Išvargdavau per savaitgalį dar labiau, nors reikėjo poilsio. Mano namai buvo virtę tarsi restoranu.
Su kaimynais susipykau ir jau rengiausi duoti į teismą už sveikatos gadinimą, bet Monika pakreipė būties tekėjimą į visai kitą vagą. Po vestuvių viskas iš esmės pasikeitė…

Sėdėjau kavinėje ir laukiau, kada priartės man paskirtas laikas. Lyg laukimo stumiamas jis slinko lėtai.
Vėl prisiminiau motiną ir jos nenorą, kad dirbčiau teisėtvarkoje. Į širdį įsiėdę jos žodžiai – jie tave pribaigs, girdi, pribaigs – įstrigo į atmintį ir atsigaivinę vis kartodamiesi lūžo ir dužo kaip šukės po kojomis užsimokėjus už kavą… Žengiau ant baltų dryžių per gatvę… Sucypė mašinos stabdžiai…