Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Klevo lapus pervėrę saulės spinduliai gėrėjosi neprotingomis kūdikio akimis. Jis stengėsi nusiropšti nuo prie grindų prikaltos kėdės, tačiau kiekvienas bandymas pasibaigdavo baugia aukščio nata. Vaikas gaudė spindulius baltomis rankytėmis lyg suprasdamas, kad rūpi tik jiems, o ne savo gimdytojams. Nesuprantamai pasisukęs į besileidžiančią saulę, bevardis žmogutis jautė šiurenančią žolę. Priskridęs paukštelis bandė ištraukti nelaimingąjį, nublokšti ant žaliuojančios pievos, tačiau pajuodęs nuo dūmų stiklas sustandindavo visas pastangas. Vienintelis vaizdas, kurį užfiksavo kūdikėlis, buvo bedūždantis kiaušinis: ištisinė trynio čiurkšlė aptaškė viską aplinkui, viską, kas buvo apačioje ir teikė dar šiek tiek jaukumo. Dabar pageltusios grindys labai panešėjo į surūdijusią durų rankeną. Viskas plastiškai sukosi ratu, o į langą vis dar barbenantys saulės spinduliai buvo viso to variklis.
Jeigu meilė – abstrakcija, susijusi su pačiais netikėčiausiais gamtos pasiūlymais, tai toji diena buvo puikus to įrodymas. Ir nuolat keliantys riaušes vaikiščiai šįkart tupi ramūs, nebesiprašo, kad ant jų būtų priekaištaujama. Santarvė aidi ir prie apskrito šeimos stalo, kur paprastai svaidomasi nepagarbiais žodžiais. Štai ką gali besileidžianti saulė ir drebinantis vienišo kūdikio balsas. Net Didžiojo Obuolio galybė nublanksta, apglėbta šitokios harmonijos.
O tuo metu, prie darganotai baltų namo sienų, atsargiai judėjo šlavėjo darbo įrankis. Čia kiekvienas šapelis buvo surenkamas su meile, o šiukšlė palydėta piktu žvilgsniu. Darbininkui gera savoje aplinkoje, tačiau joje gera kiekvienam. Ir kas galėtų pagalvoti, kad tokiam žmogystai aktualios bemiegės naktys, senos meilės ilgesys, pavydas, neapykanta viskam, kas su ja susiję. Jis vis dar laiko rankose savo šluotą, tačiau nebesugeba surasti savo tikrojo laimės rato. Žingsnis po žingsnio skaičiuodamas savo dienas, eina šlavėjas mokyklos link... Kol pasiekia savo tikslą – išvalo mokinių keliamų dūmų apipintą teritoriją – pro plyšius jo batuose prilenda ne tik įvairių šapų, bet ir smalsių kirmėlaičių, siekiančių išbandyti save naujoje aplinkoje. Jam vis tiek. Vistiek, nes nėra tokio blogio, kuris galėtų išgąsdinti, sukelti pasibjaurėjimą; juk jie visi vienodi – kiekvienas galų gale susilaukia galo. 
Tada, kai darbas ir jo purvinas turinys jau būna toli, vyras praveria kreivas aludės duris. Sėdi persmelktas dumų, pašiurpusią rankų oda remiasi į stalą, ir geria penkiaskiestinį alų, nemąstydamas nieko, gal tik apie tai, kad yra stebimas ir glostomas visų žvilgsnių. Tuštuma. Kai alkūnė nuslysta nuo stalo, o akys nenoriai užsimerkia, švelnios moteriškos rankos apkabintas kaklas krypsta namų link. Tiek mažai troškimų vienu metu.
Neilgai trukus pakyla saulė ir išmeta jį iš lovos ta pati moteriška ranka. Žvilgsniai nenoromis susitinka ir pasmerkia vienas kitą, ir nulaižo viens nuo kito nemalonumus, po to pasiglosto ir nuvirsta į saldžią ryto rasą. Toks jau tas pavasaris.

XXX

Ir kai lauke kvepia neaiškiomis, bet beprotiškai sentimentaliomis gėlytėmis, šluota vėl atranda savo kelią. Kartais jai norėtųsi iššluoti viską aplinkui – ir purvinus praeivių batus, ir nenuoširdžias šypsenas, gal tik norisi palikti meilias plaukų sruogas, prasliuogiančias grakščiai pro šalį, saulės apšviestus nubalintus kryželius ant kalnelio.
Pamažu baigiasi dar viena šlavėjo diena ir laisvė atveria duris. Bet jos jam nebesinori. Norisi ramybės viduje. Kur jam padėti kupinas raudonio akis. Tai jau kasdienybė, lyg būtų neatlikęs kokios pareigos jaučiasi kasdien lyg išsimaudęs purve. Bet Taip turi vystytis visa ši paralelė tarp jo ir praeities, ir nepraeito kelio. O kartais ir visi sodai aplinkui atrodo ištuštėję, nors ne vienas liaunas sodininkas karpo gyvatvores, gėlės lyg ir nukarpytais žiedais tvyro, jų siekia kiekvienas įsimylėjėlis, o ir tie nuostabūs plaukai su savo sruogom atrodo nukritę... Bet geriau, kai diena baigias. Nebesimato jų anei vieno, ir klausia šlavėjas „kas ten? “, priėjęs keistai persikreipusios  pušies. Rado dingtį, nes jam mielas tas jūrą ir numindytą basų kojų smėlį primenantis kvapas. Beprotiškai sentimentalus kvapas! Nešlavė nei aplink tą pušį, nei dar toliau, o gal ir visai nebešlavė, tik pasiėmęs kibirą nurypavo tekančios saulės link, nes nieko neliko, tik pasitikti saulę prie tų namų, kur tiek tekėjo drumzlino ir skaidraus vandens, bet kur grįžtama vėl ir vėl. Tai iš tiesų kaip „Tekančios Saulės Namai“. Lyg būtų apsupta savos, paslaptingos kinų sienos, ir trauktų į save kiekvieną skęstantį dulkių debesyse, norintį save pradžiuginti šviežiena. O gal ir to namo sienos iš pušies? Sunku pasakyt kas ir kiek teisingai sulyginta – tos naujosios ir senosios pušys. Jos skiriasi viena nuo kitos kaip šaukštas nuo šakutės.
Jo, kaip šlavėjo, ranka aukštai į dangų daugiau nebepakilo. Jis liko žmogumi, besimokančiu skirti vienas pušis nuo kitų ir jas išrūšiuoti, tačiau neįsisavinęs ir tos pamokos, apsimetė mirusiu, ir netrukus pagardino save švinu tieisiai į pilvą. Tiek to saulės ir mėnulio beliko.
Tik kai vėl pakilo saulė su nebetikrais spinduliais, tuomet lapai pajuto šluotą, tą pačią, tik valdomą kita ranka, dar negrublėta ir neverkiančią gūdžiais ištisų metų vakarais.
2004-05-14 22:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą