Kilpa

Nupynęs iš liepsnojančių žaibų,
Padangėj tvirtą kilpą pakabino,
Paslėpęs ją  tarp nakčiai mirksinčių
Koketiškų žvaigždžių.
  Nugramdė dantimis,
Nukramtė,
Žemiškai žalsvus vijoklius,
Nuo žilų, senatve smirdinčių
Sparnų.
  Ir kilo, saldų tartum vyną,
Laisvės skonį
Gomuriu pajutęs,
Vis aukštyn,
Į dukėtą naktį,
Kol trapų kaklą,
Replėmis šalta ugnis
Suspaudė,
Jo šviesius plaukus
Kilpoj panarinus.
  Ir liko lyg savižudis
Plačiam dangaus skliaute kabėt
Per amžių amžius,
Galiukais kojų pirštų,
Akėdamas
Rasoj išplautus mūsų miestus..