monotoniškai švytinčiu veidu
jis matuoja sienos stiprumą galva
ir į nukirstą lūžtantį aidą
įsilieja belūpė malda
kosmonautai pakyla į dangų
ant rasos sraigių tako nėra
Dievas bulves ravi patrankom
o Mariną skandina laive
mano juokas sužeistas paukštis
netikėtai nukris kas tada?
ir tą slidų beprotišką aukštį
bebrai užtvenks uodega
monotoniškai švytintį veidą
atkartoja pasviręs dangus
o ant nukirsto lūžtančio žaibo
Dostojevskis šildos pietus.