pratimai

sukriošęs vaidintuvas
prieštvaniniais
batais, su savaitės šeriais ant skruostų
siurbtelėjo gerą lašą mano gyvybės.
tikėjausi bent padėkos, nenaudėlis,
tačiau besimezgantį pokalbį nutraukė
jei pasakyčiau pernokus-
meluočiau, tebus - ji
(pavydžiu trumparegiams, nešiojantiems
neprašaunamus stiklus - jie galėtų būti puikūs tapytojai,
juos taip lengva apgauti...).

Sekė senas svajones
apie prancūziškus santimus
ir Seną, raibuliuojančią ryte.