Suvytusi ji buvo ir menka.
Bet aš tada, nepagalvojęs nieko,
Grubia, atžagaria ranka
Ją išmečiau pro orlaidę į sniegą.
Praskrido metai kregždele. Antri
Gandrais ant namo stogo sukaleno.
Ir štai ūmai birželio vidury
Pavasariškai smalsų žvilgsnį mano
Maža karpytų lapų kupeta
Sustabdė nejučia. Suakmenėjo
Širdis, gėdingo skausmo paliesta.
Sudrėko akys lyg kely prieš vėją.
Prisiminiau speigus dienos rūsčios,
Įstrigusį tarp gluosnių dangų blankų...
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Išaugo ąžuolas iš gilės tos pačios,
Kurią kadaise išmečiau pro langą.