Vėl... Tiksinčio gyvenimo rodyklė nepastebimai
apsisuko dar kartą...
Vėl... Išmušė dvylika dūžių ir atsiduso, nutilo.
Tik tolumoj gaudė triukšmingas beprasmiškumo siautulys.
Vėl... Tylioj vienatvėj nutvilkė skausmas, aštrus supratimo
skausmas, nevilties pranašas.
Vėl... Pajutau. Širdim, kūnu srūvančiais šiurpuliukais, visa
apšalusia siela. Jie čia.
Vėl.... Nuskriejo dar vienas, skausmo bei nevilčių, naivių svajų,
nuvytusių gėlių, numirusių draugų...
Gyvenimo ratas. O girnos lėtai, bet tiksliai, girgždėdamos
sukasi toliau...
Vėl... Nieko neatnešė, tik viską išsinešė. Ir vėl kurk iš naujo,
statyk iš naujų plytų griuvėsius...
Vėl... Pamiršk tai, kas liko. Riba peršokta. Burtai mesti.
Nesugrįši. Kažką aukodamas tik prarasi daugiau. Eik.
Nesustok. Nespėdamas paskui visa malančias, seną laiką
naikinančias girnas, nuslysi tiesiai godžion jų ryklėn...
Vėl... Šauk, klyk, plasnok... Daužyk... Bet tuojau atsistosi ir
kursi iš šukių. Žmogus negali kitaip. Visi mes Sisifai šioj
Žemėj...
Vėl... Šypteli lūpų kampučiais, žvelgi pavargusiom akim. Nauji
metai atėjo, seni nebesugrįš. Svajones išlydėjom,
palikome viltis. Išmėtę viską mes išėjom. Kurt ir statyt iš
naujo vis...