Aš. Mano. Kita.

Banalumo iliuzija graužia mano smegenis ir akis. Klaikiai mykiu nesuprantamus pačiam sau žodžius, stebėdamas, kaip ant stalo guli daugybė nereikalingų plastmasinių niekučių, kuriuos žmonės myli gerbia laiko arti širdies ir į juos iškeičia draugus, sakydami “ate ate” ir išeinantiems dar paleisdami į nugarą peilius, persmeigiančius nuo galvos iki kojų, milijonus kraujuojančių žaizdų mano ir tavo sielose, nors ir mano siela lombarde, aš jaučiu kažką, tiksliau, kažko nebuvimą ir beprasmę tuštumą, suspaudusią mano plaučius kepenis ir širdį, kuri kasdien vis silpniau plaka, ir kiekvieną vakarą aš bijau, kad atsibusiu su akmeniu krūtinėje. Sustingusiomis akimis aš žiūrėsiu į lubas, kuriomis laisvalaikiu ropinėja maži rudi tarakonai, paiki gyviai, kurie sugeba tik ėsti, daugintis ir išgyventi geriau negu bet kas šitoje sukruštoje planetoje. O JUK “ŽMOGUS” skamba taip išdidžiai, kokie mes išdidūs, kokie pasikėlę idiotai, spjauname į viską, nes mes esame protingiausi, nes mes ŽINOME, nes mums SAKĖ, nes mes esame ÜBERMENSCH, nors iš tiesų mes esame niekas, tiesiog dulkės, nieko vertos dulkės.
Man yra pasakę, kad esu didelis depresijos gabalas. Na ir kas, manęs bent jau nestebina pasaulio blogybės. Tiesą sakant, manęs niekas nebestebina ir pagaliau, kai išmoksti nieko nesitikėti ir tuo pačiu metu nenustebti, jei kažkas atsitinka, suvoki, kad jausmų poveržlės nebereikalingos - jų tiesiog nėra. Jausmai yra valdomi, nes jie - tik chemija. Chemiją galima emuliuoti, kai parodai savo smegenims, kaip tai padaryti. Galima būti girtam, galima sunkiausiu gyvenimo momentu juoktis, o linksmiausioje situacijoje verkti, galima susiparinti einant gatve, pamačius “Sidabrinių krioklių” reklamą, ir užsiciklinti ”Sidabriniai klio klio klio... ” ir praeiviams paklausus, kaip nuvažiuoti į EUROPĄ su draugu vienu balsu užkaukti “Į MARIJAMPOLĘ?! ”, stebėti persikreipusius iš baimės veidus ir įsivaizduoti, kaip atbukusiu peiliu draskai jų baltas, prie gero gyvenimo įpratusias gerkles, kaip jie kraujuoja, kažką bando pasakyti, bet trachėja sulaužyta ir jiems gaunasi tik šlapias gargaliavimas, nes kraujas iš arterijų ne tik kad nudažo juodo BMW saloną raudonai, bet dar ir liejasi į gerklę, užpila plaučius, skrandį ir jie paskęsta savo pačių kraujyje. Sugniaužęs savo neapykantą į kumštį, dedu ją į kišenę, kurioje mėtosi mėtinė kramtomoji guma, diskelis, žalia izoliacija, mėtinis prezervatyvas, sulūžęs mano protas ir sudaužytos svajonės. Draugai žiūri į mane nustebusiom akim, kažko manęs klausia, bet man tai nerūpi, aš sutinku su viskuo, ką jie sako, ką jie daro, aš tik kartais užlaužiu jiems rankas, tada jie keikiasi, klykia, ir aš juos paleidžiu, nes man pakanka įsivaizdavimo, kaip koja įsirėmęs jiems į nugarą atsispiriu ir sulaužau abi rankas, o jų šviesūs marškinėliai lėtai nusidažo krauju. Kartais įsivaizduoju, kad taip pasidarau sau - nors nesu sau draugas, mano perkreipta sąmonė ir mano kreiva pasaulėžiūra, mano dvilypė asmenybė, viena, kuri padeda sutvarkyti kompą ir sumontuoti videomedžiaga, ir kita, kuri siunčia na.., kuri trenkia snukin ir yra užgrūsta giliai po neryžtingumo siena, po leidimu viską nuspręsti kitiems.
Geriau eisiu pasislėpsiu nuo savo mobilaus ir pamišusio šaldytuvo. Ne vieta man vidury kambario, po lova.