Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (27) (juodraštis)

XIV (XXXIII).
Po sugadinto vestuvių sukakties vakaro kaip aptriaukšnotas ir iš salės išspjautas seilių pripampęs traškutis varčiausi nuo šono ant šono negalėdamas užmigti. Prisiminimuose ryškėjo motinos veidas jungdamasis su seniai buvusiu pokalbiu, kuris sklandydamas suposi ant minčių bangos:
„Tai įstojai prieš mano valią. Man patinka…Tardyti žmones… Patinka?!. Kažkas turi tą darbą dirbti. Kodėl mano vaikas? …Kito nieko nenoriu! Šventam rašte parašyta: neteisk ir nebūsi teisiamas. Tu susiruošei teisti… Sakiau, kad kažkas turi tą darbą dirbti…Tau geruoju nesibaigs – neklausai motinos. Jie tave pribaigs. Ar girdi – pribaigs. Jiems reikia padėti – jie irgi žmonės. Puolęs į balą, sausas nekels, ir tokio jau neišgelbėsi. Pabandysiu… Jie apsėsti. Tu nori imtis Dievo darbo?! Ištaisyti velnio klaidas?! O gal keliems iš šimto ir pasiseks… Kodėl išeities ieškai tu? Aš būsiu teisėjas arba tardytojas, mama. Aš būsiu… Nutilk! Tu man subaigsi sveikatą… Ką pasakys kaimas, kad mano sūnus… Sakydavai, kad kiekvienas darbas garbingas. Anokia garbė teisti… Kito kelio neturiu… Nutilk! Sakiau, kad jie tave pribaigs…“

Po studijų mane paskyrė tardytoju. Žinojau, kad gyvenu ne tam, jog leisčiau sėti blogį, kuriuo užkrėsta šita žemė. Jis plinta ir plinta vis labiau, apimdamas viską. Kažkada kirvis buvo darbo įrankis, peiliu riekdavome duoną. Kitus aštrius daiktus suslėpdavo nuo vaikų – užkeldavo aukštai, kad jie jų nepasiektų ir nesusižeistų. Dabar darbo įnagiai ėmė virsti keršto įrankiais, pakeltais prieš žmogaus gyvastį, kuri nebetenka pirmykštės prasmės, kai žmonės susiburdavo į gentis, bendruomenes, kad galėtų atsilaikyti prieš žvėris, kad netaptų jų grobiu. Dabar jie patys virsta žvėrimis, tik civilizuotais – su ginklais rankose. Tie įnagiai… juos nuo suaugusiųjų reikėtų suslėpti kaip nuo vaikų. Bet tada neturėtume kuo atsiriekti duonos, susikapoti malkų krosniai įkurti. Kaimuose šaltume. Ir dabar jau šalta sielose. Nebėra tos šilumos tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, kokia kažkada buvo. Seni tai laikai – mano tėvų gyventas metas. Tolstame vienas nuo kito… ir gyvulėjame. Gyvulėjame – per gerai pasakiau. Žvėrėjame be atrankos, kokia yra gamtoje. Ar jau nebemokame suvaldyti pykčio?! Juk jam praėjus reikia kloti didelius pinigus – ieškoti advokato, kad nesusivaldęs liktųsi nors kiek pateisintas. Ar galima pateisinti tą žvėrį, kuris tūno kiekviename iš mūsų ar tą norą naikinti? Naikindami kitus, naikinamės ir save… Nyksta pasaulis žiaurumo pritvinkęs. Žvėries instinktas tampa viršesnis už viską, ką žmogus savo jėgomis sukūrė, už jo dvasios jėgą, užslėptą dainose ir pasakose. Tai kas tas žmogus? Gal ištobulėjęs, išmokęs kalbėti žvėris? Betgi negrįšime atgal į olas, kad pradėtume viską iš naujo. O ir pradėti galime taip pat, kaip kažkada prieš daugelį amžių išėję iš uolos su kuoka rankoje. Šitaip viską naikindami, prisišaukę tą juodąją jėgą, galime vėl atsidurti toje pačioje oloje... Ir vėl lauks visa ko pradžia…
Kodėl nesu pajėgus atsispirti blogio apraiškoms? Jos nušluos ir mane… Ta juoda banga nepagailės nieko. Ji kaip maras, viduramžiais išnaikinęs ištisas tautas, kai žmonės krisdavo kaip musės. Ar sutraiškyti musę ir užmušti žmogų tas pats? Ir tas, ir tas – gyvastis… Bet argi kam tas dabar berūpi? Nyksta žmonių giminė… Žemė grįžta į pirmykštę būtį… Šaltą – ir be žmogaus… Šviesą ima gožti tamsa. Mažai skiriasi balta nuo juodo. Baigia nusitrinti riba…Iš tikrųjų pasaulis yra pilkas – tarp balto ir juodo… Nėra vienintelės tiesos…

Prisiminimai vis niro ir niro kaip naujos bangelės, prisišliedamos prie didžiosios bangos… O aš vis dar ant jos plūduriavau…
Prasidėjo pirmoji darbo diena. Ant stalo gulėjo krūva bylų, paliktų į pensiją išėjusio kolegos. Sėdėjau ir laukiau atvedamo nusikaltėlio…
Įėjo jis iškėlęs galvą ir nusiteikęs priešintis. Iš jo šaukte šaukė didelė puikybė. Akys įžūliai lakstė po kabinetą, apžiūrėdamos ir skubiai vertindamos kiekvieną daiktą.
„Ką pasakysi? – sugluminau klausimu. Įžūlumas akimirksniu dingo, o galva nuniro į žemę. Kokios košės privirei? – perėjau į puolimą. Atsakymo nebuvo. Reikėjo suktis iš padėties. Tai nieko nepadarei? Švarus kaip Dievo avinėlis? Žiūrėjau į vaikiną tiesiai ir aštriai. Jo akių obuoliai krustelėjo ir iš padilbų mestas kietas žvilgsnis pervėrė mane kaip žaibo strėlė. Nieko neturi pasakyti?! Na ir kas kad košės priviriau! – išdidžiai kilstelėjo galvą. Tavo rankos – plėšti ir žudyti  silpnesnius… O ką daryti?.. Visada atsiranda išeitis… Tada nebuvo… Kodėl? Sudaviau netyčia… Už ką? Reikėjo pinigų… Tau suduoti ir apiplėšti yra tas tavo…padaryti netyčia?! Tyla kraupiai tvyrojo kabinete. Ir tas netyčia virto žmogžudyste! Ar pagalvojai, kas bus? Vėl tyla… O jeigu nubaustų mirtimi? Dantis už dantį… Kaip tada?  Jūs čia atvedėt mane klausytis pamokslo? Sužinoti teisybę! Kodėl vietoj tardymo mane teisi? Nežudyk – neteisiu! “

Prisiminimai slinko tarsi persenęs filmas su visomis smulkmenomis. Pasipurčiau, bet praeities vaizdai ir toliau įkyriai vargino… Penkeri tardytojo darbo metai uždėjo rūstumo antspaudą: dariausi nuožmus ir kietas kaip  tardomieji, nelinkę pasiduoti…
Kartą vyriausybės rūmuose atidarant parodą sutikau Moniką. Ėmiau keistis… Privalėjau… Turėjau taikytis prie švelnaus Monikos būdo norėdamas išlaikyti šeimą… O dabar dar tas mažylis, kurio abu laukiame… Jau senstame, laikas pratęsti giminę… Kitaip ir būti negalėjo…
O ir darbe turėjau būti kitoks – lankstesnis. Laimėjęs konkursą į užsienio reikalų ministerijos juridinį skyrių, lengviau atsikvėpiau. O dabar kitas konkursas, o vėliau ir rinkimai į Europos parlamentą man duos naujų impulsų… Tikiuosi…