2 teatralizuoti požiūriai..

arba "mirtis ateina 1 kartą":::::

skiriama VeDmaK (už įnašą neverbaliai išmokiusį pažvelgt tiesiog Giliau)


        Pritemdytose senamiesčio namais gatvėse, pulsuoja žmonių praeitis. Vakaras dar tik beartėja, o saulė dar vis aukštai pakibus meta tingų šiltą spindulį. Keistai iškraipyti miesto vitrinose veidų atspindžiai.
        Plastiškai išslenku iš palaimingai vėsaus senamiesčio kavinės rūsio. Pramerkiu blakstienas ir abejingai žvilgterėjus saulėtan dangun, išsiskleidžiu apvalų lenktakotį juodą skėtį. O kaip sunku buvo iš kavos puodelio gurgšnot kažką neskoningo (dažniausiai tai pasijunta po neriboto nemigos tarpsnio), šalimais užuodžiant garuojantį vyšnių tabaką. Vakarykštės nakties svaigulys plaukiojant šokio judesy dar nepraėjo.
        Dirbtinis pojūtis kaskart bekylantis viduj su kiekvienu tvinksniu, širdin įnešęs kraujo, sugrąžina atgal, kur prieš kelias (-ne-) miego valandas, slenkant pabaigon skambėjo electro-industrial neįtin harmoningas ritmas. Stiklinės akys gatvėj vis dar bando įžvelgt daugiau nei tik po kojom vinguriuojantį kelią ar žmones aplink. Bereikšmės parduotuvių vitrinos. Stoty šurmuliuoja žmonių minia. Čia dar nepradėjo rinktis paleistuvės. Kažkas kažką galbūt jau dulkina kaip žalią mėsą gašlumu pradvokusioj, kasdieniu ritmu techno bumsinčioj mašinoj. Kažkas vaitoja, kai koks benamis iš konteinerio nesitiki ištraukti vaiko kūną. Šalimais nutrintais šonais slankioja liesa gatvių katė. Į dangų kažkam tarp pravertų dantų pakyla nebrangaus cigaro dūmas.
          Ties bato viršum mirga matinis saulės šešėlis. Iš už ilgamečio namo krašto, pilkų apskaldytų sienų plieskia akinanti saulės šviesa. Neemocinga plytų krūva apdengta raudonų čerpių stogu. Įslenku vidun.
          Pakeliui numetus sunkų odinį krepšį (kuprinę? -kaip čia geriau pavadinus..) bei batus sverdėdama nuo mieguisto nuovargio ir vasarop slenkančios dienos karščio, basa nusėlinu į kambarį. Virš palubėj kabančio sietyno nuvargusiai suka ratus margaspalvis drugys. Atvėrus sunkaus medžio dangtį prisėdu prie juodo kiek išderintų oktavų pianino. Pirštais nuspaudus klavišus nykioj tyloj gelės žiedais pražysta muzika.
          Pakaks............ trinktelėjus delnais per klavišus, nudelbus akis klesteliu ant girgždančios lovos. Ant žemės sukiojas saujos nugulėtų papilkėjusių plunksnų. Už lango, kieme, tarp įpusėto statyti pastato boluoja baltų plytų krūvelė. Krykštauja būrelis vaikų. Neturiu aš jų. Mano kambary nedega šviesa.
            Darkart prasimerkus žvilgteriu aukštyn. Kada galbūt reikės įsukt naują lemputę. Lieknas tarsi degtukai kojas pastatau ant žemės. Jaučiu kaip girgžda medinės grindys. Lėtai jaunais judesiais nužengus link lango, abiem rankom staigiais judesiais užskleidžiu ilgas žalsvas užuolaidas. Nepakenčiu žalios! Paskutiniai spinduliai akimirksniu palieka užu medžiagos. Vėl atsigulus į rankas nuo šalia stovinčios spintelės paimu albumą. Nuotraukos. Prisiminimai. Ta sena širdį kaskart iš naujo virpinanti nostalgija... Savas miestas. Vilnius. Verkių rūmai. Miestas, kuriame kažkada negyvenau, tik kartkartėmis apsistodavau. Trumpam. Labai trumpam. Iš lėto verčiu puslapius. Ta vasara, kurią tenai manęs nebuvo. Aš pernelyg anksti išvažiavau. Tie žmonės... Žmonės!.. Asmenybės. Aplinka ir tiek prisiminimų. Mintimis keliauju atgal kai visi kartu lėtais kūnų judesiais panirdavom bendram šokiui. Visos kelios dešimtys tarsi vienas - atsidavę nakčiai.
            Nė nepastebiu kuomet mana ranka lėtai lėtai nusvyra šalia kūno. Nuotraukos ištrunka iš albumo ir pakyla skristi. Žmonės esantys jose lėtai man nusišypso. Apsižvalgę išlenda iš kontūrų ir žengia kambario erdvėn. Pajuntu augančios žolės kvapą. Viskas kaip tada. Gaivų orą, išgirstu balsus. Jie kalbasi... Jie kreipias į mane. Mes juokiamės. Prislinkę deda ranką ant manos galvos ir stipriai apkabina per pečius... Elegantiškai žingsniuoja iki galutinio taško kambary, išvydę mane linkteli reveransu pagarbiai, ilgu plačiu sijono mostu dešinėn. Mes žengiame aukštyn link baltų lubų, kurios
trupėdamos kreida staiga lėtai išskysta tarsi košė ir visi tie keliolika palipame aukštyn. Virš mūsų kaba aštriabriaunės balto ledo žvaigždės. Žmonių grupelė vėlgi nusišypso. Pažvelgiam žemyn. O apačioje Verkių rūmai... Daug kitų, nepažintų žmonių, jie šoka... Mes terasoj geriam saldų nekaltybe tviskantį vyną. Tik staiga aš krūpteliu.
            Pakėlus galvą suvokiu, jog gal keliom akimirkom buvau tarsi užminganti senojoj lovoj... Girdžiu kaip už sienos patetiškai tvaksi didžiulis laikrodis ant sienos ilga vario švytuokle. Apsirengiu ir nusileidus saulei vėlei išeinu į miestą. Užrakinu lauko duris ir kambary balsiai sudžeržgia pajuodęs senas telefonas. Skamba ilgai, įkyriai. Nusimetu tamsų rūbą ir pasileidžiu ilgus garbanotus plaukus. Apnuoginu lieknas rankas, krūtinę, kojas. Drabužiai lieka kažkur anapus kambario. Apsivelku ilgą baltą suknią ir atsistojus priešais apraižytą vario veidrodį nusišypsau... Tokios manęs niekad niekas galbūt nė neišvys. Šiais laikais dauguma kaip žvėrys vaikos pinigų.
            Atsisėdus ant grindų pasiimu ilgą kandiklių kolekciją.
Tarp jų mėtos kelios plonos cigaretės. Iš stalčiuj tūnančio praktiškai niekad nė nenaudoto kamufliažo iškrapštau paskutinius degtukus su siera. Stebiu kaip tyliai spragsi žvakė. Nuėjus į virtuvę aprūdijusiam virduly užsikaičiu arbatos. Prisėdu prie praviro lango. Ilgam užsižiūriu į danguj įstrigusį baltą debesį. Greičiausiai šiandien į seną miestą vėl atklys lietus. Apačioje kaip įprastai, ant suoliuko prisės vienišas liūdno veido vaikinas ir man nusišypsos. Nusišypsosiu ir aš jam. Laikydama kandiklį tarp dvieju ilgų liesų pirštų užsirūkysiu. Kaip ir kiekvieną vakarą vėl aplankys gili ekstazė. Vinguriuojantis palubėn dūmas leis suprasti, jog kitur galbut aš niekuomet ir nenorėsiu grįžti.
        Ant palangės atsisėdus mataruojant kojomis ir vėl kaip ir kasvakar klausysiu kiemo vaikų pasakojimų kaip kažkada gyvenusi čia - "sudegė gyvenus mergina..." Nusišypsojus žvilgtersiu atgal ir pamatysiu čia atėjus įsikurt naujus gyventojus.

Ką veikiat mano namuose? Kas jūs?

................................