Pasaka (Prie durų)

58. Prie durų

Neilgai trukus lovliai priėjo akliną kalno akmens sieną, kurios viename kampe nežymiai matėsi tarsi su kokiu rėžtuvu nubraižyti durų kontūrai. Iš tolo jie apžiūrėjo aklinai užsivėrusio urvo pabaigą, bet artyn nėjo, nes žinojo, kad gali atsitikti visokių nenumatytų ir nenujaučiamų bėdų... Jie žinojo, kad raganos taip lengvai prie sienoje vos matomų durų nieko neprileis. Tą jų nusistatymą patvirtino keistas durų papuošalas, nes prie durų palubėje buvo ištiestas platus ir gražus kilimas.
— Tokių keistenybių niekur nesu matęs. Juk kilimus visi deda po kojomis, kartais kabina ant sienos, bet kad jį tvirtintų palubėje — tokio dalyko neteko matyti. Kodėl čia taip keistai padaryta, ar ir vėl neužduoda mum raganos kokio galvosūkio? — sako atsargiai dairydamasis Žalis ir ranka rodydamas į skliauto viršų.
— Gal, sakau, prie šitų durų reikia eiti ne grindimis, o lubomis ir tik tada galėsi jas atidaryti? — klausė žiūrėdamas į savo draugus ir abejodamas Mėlynukas.
— Gal ir taip, gal ir kitaip... Dėl to prie durų lai pirma pribėga pelytė. O mes visi trys, jeigu bus kas įtartino, pasiruoškime gintis... — nurodė Juodis.
Nespėjo pelytė pribėgti prie durų, kai iš karto nuo lubų kilimas atitrūko ir tarsi koks sunkus akmuo žnektelėjo ant jos. Tuoj po kilimu, tarsi ten būtų pasislėpęs suaugęs žmogus, pradėjo smarkiai judėti. Žalis, išvydęs tokį keistą dalyką, nieko nebelaukęs, metė ant kilimo degančiąją kibirkštį ir jis tuoj pat užsiliepsnojo ir per keletą sekundžių sudegė. Po juo, iškart pamatė lovliai, apdegusiomis rankomis, kurių pirštai baigėsi ilgais ir aštriais nagais, gaudydama pelę, šokinėjo ir raitėsi aprūkusi ragana. Juodis tuoj atsispyręs nuo grindų trenkė jai į tarpuakį ir kai ragana išsitiesė ant žemės, greitai ją sumažinę, lovliai surišo, suvyniojo į nedegamą popierių ir Žaliukas, paėmęs saujon, tvirtai ją suspaudė. Taip į lovlių rankas pateko ragana Durė, kuri saugojo svarbiausią įėjimą į Kaulo bobos kambarius.
— Va, kaip netikėtai sučiupome dar vieną šio urvo gražuolę... — džiaugėsi Juodis.
— Šiai dienai užteks, — pasakė Mėlynis, — grįžkime į savo duobelę. Iškvosime raganą, o rytoj pabandysime prasiskverbti už tų akmeninių durų.