Norisi rėkti

Ir tik kai viltimis
nurieda sūrus lemties tušas,
kai galimybės ir interesais
susikabinę polką šoka,
aš klaidžioju miške kur
žmonės medžiais virsta,
o laikas
ir orumas
voratinklių stiklais nedrąsiai lipa.

Stebiu
kiekvieną tavo judesį,
fiksuoju
ir neduok Dieve!
Tu tai pamatysi...

Mintimis tavo kelius
iki
manųjų pirštų šimtą kartų
numatuoju,
o tu
stovi,
kaip vienas medžių
šioje gūdumoje.

Ir tik kai mėnesienos akys
visas pastangas
nukreipia į mus,
akimirkai
žvilgsniais apsimainom
ir bėgam iš kur ateję.

Vis dėlto aš suprantu,
kad,
laikas glaisto,
ir net šventuosius
paminklais priverčia gyvent,
bet mano oda
jausmais vibruoja,
vidui kažkas kužda medžių vardus.

Pati.
Sukūriau šitą velnią,
dabar jis pareigingai
vedasi už parankės mane,
o aš tušu riedėjus
išnykau
palikusi pėdas.

Nepyk...