Find music in this letter

Sustoji, apsidarai, įsistebeilyji į vieną tašką, užmerki akis... pasineri i save, savo, gelmes, išgyvenimus. Iš juodos tamsos vaizduotėje išnyra tarsi vizija, tarsi svajonė, tarsi sapnas... O iš tiesų, tai juk paprasti prisiminimai, šiek tiek apraizgyti svajonėmis, šiek tiek pagražinti išgyvenimais.  Kodėl kartais sustoji priešais išblyškusią ryto saulę ir giliai širdyje prisieki visam pasauliui nuo šiandien būti kitoks? O kodėl, nuleidęs galvą prieš tirpstančią vakaro saulės žarą, tu diena tarsi nusivili ir pamatai, kad nepadarei nieko, kuo galėtumei pats prieš save didžiuotis?
Kartais aš labai daug tau noriu pasakyti ir ištirpti tuose žodžiuose.. kartais noriu tylėti ir išnykti toje tyloje... kartais noriu klausytis tavęs ir prasmegti kiekviename tave balso garse. Vieną  akimirką aš noriu labai labai daug, kitą - galiu džiaugtis elementariąja dalele šio entropiškojo pasaulio. Ir kartais man reikia tiek nedaug, kad liūdesio šešėlį įveiktų šypsena. Bet tik šypsena žino nugalėjimo paslaptį ir man jos neatskleidžia. Kodėl man atrodo, kad ir tu žinai tą šypsenos paslaptį, nes būdama su tavimi aš dažnai šypsausi?
Ir rodos, neblogai tave pažįstu, bet, kai geriau pagalvoju, iš tiesų, nežinau aplinkybių, kurios tave tokį suformavo, toje vietoje žiojėja juoda praraja, su nesuskaičiuojama daugybe mano paleistų jonvabalių, tai prarajai apšviesti. Bet juk jie tokie maži ir bejėgiai... Skaičiuodama jonvabalius, tyrineju prarąją, labai atsragiai, bijodama išjudinti kokį akmenėlį ar net visą riedulį. Noriu pažinti prarają, bet dalinai esu priversta jos saugotis ir bijoti.... kodėl ji tokia nevienalytė???
Šandien nežinau nieko... netgi kiek jonvabaliu paleidau į prarąją... galvoje spingsi tik viena mintis: tuščiame kambaryje šalta, noriu karštos arbatos, bet nenoriu jos gerti viena...