Kosmoso kaina 1 d.

PROLOGAS

Kai Žemę atrado tarpgalaktinė ekspedicija, jai buvo suteikta neliečiamybė, kaip neišsivysčiusiai. Jai globoti Kanadoje buvo įkurtas kosminis miestas. Žemę užvaldė kažkas panašaus į pamišimą. Jaunuoliai, prisiskaitę fantastinių knygų, keliavo į šį miestą tapti erdvėlaivių komandų nariais. Iš visų visatos kampelių į Žemę buvo pradėta gabenti įvairiausių daiktų, “be kurių tikri čiabuviai neišsiverstų”. Prekyba klestėte klestėjo (aišku ne žemiečių naudai). Ir nors veltui Tarpgalaktinė Čiabuvių Saugos Tarnyba stengėsi žemiečius apsaugoti nuo visos šios sumaišties, tikras košmaras prasidėjo, kai jų planetoje ėmė rodytis vergų gaudytojai ar šiaip medžiotojai. Norėdama Apsaugoti Žemę, TČST į ją išlaipino N-SA karių eskadronus. Pamažu žemiečiai įsisavino kosmoso taisykles, jiems buvo panaikintas čiabuvių vardas, ir pagaliau jie galėjo patekti į taip išsvajotį kosmosą. Pirmiausiai žemiečiai įrengė koloniją Mėnulyje, o kadangi į Saulės sistemą niekas nepareiškė teisių, tai ir joje. Po daugelio metų jie išplito po visą visatą. Kosminiame žargone paplito net tokia patarlė: “Jei aš nesu žemietis, tai reiškia, kad tu kilęs iš Žemės... ”.
                          Asafinas Dretėjas (Tarpgalaktinė enciklopedija)   

                              PRADŽIŲ PRADŽIA

Aš vardu Džonis. Savo kailiu išgyvenau Žemės “kolonizavimą”. Visą laiką į šitą reikalą žiūrėjau skeptiškai. Tačiau, kai mane ėmė persekioti Sindikatas, man neliko kitos galimybės, kaip tik sėsti į pirmą pasitaikiusį kontrabandininkų erdvėlaivį ir išvykti iš Žemės. Išlipęs Marse susiradau ramų prieglobstį ir įsidarbinau erdvėlaivių gamykloje. Aš esu sėslus žmogus, todėl galvojau taip nugyventi visą savo gyvenimą, tačiau vieną vakarą viskas pasikeitė....
Tą vakarą, kaip ir kiekvieną kartą po darbo, užėjau į barą ”Golemo laimė”. Tas baras man patiko tuo, kad jame rinkdavosi visi prašalaičiai užsukę į šį uostą. Taip aš sužinodavau visas naujienas. Užsisakęs kokteilį “Ledinė aušra”, susiradau laisvą staliuką ir atsisėdau. Apsidairiau. Čia kaip niekada knibždėjo kosmoso klajūnų ir turistų. “Turbūt Žemė vėl atsiuntė maisto atsargas” -  pamaniau. Erdvėlaivio iš Žemės pasirodymas čia, buvo vos ne šventė.
Barmenui atnešus mano kokteilį, aš numečiau kelis kredus ant stalo, ir vėl įsispoksojau į turistus.
  - Sveikas.
Piktai pažvelgiau į mane užkalbinusią būtybę. Tai buvo kresnas vyriškis, su ilgu odiniu lietpalčiu. Tokie dažniausiai dirbdavo samdytais žudikais.
  - Sveikas. - šiurkščiai atrėžiau, ir gurkštelėjau gėrimo. Mano ranka pamažu nuslinko prie dėklo su plazminiu pistoletu.
  - Tu turi man padėti. - sušnypštė jis ir atsisėdo prie stalo.
  - Kodėl taip manai? - atsainiai mestelėjau, ranka tebesiekdamas pistoleto.
  - Štai kodėl. - vyras lėtai mostelėjo ranka į būrelį N-SA karių. - Vienas žodis, ir tu keliausi į urano kasyklas. Beje, rankas padėk ant stalo. Nenoriu jokių netikėtumų.
Aš iš įniršio sugriežiau dantimis ir suėmiau abiejomis rankomis bokalą su gėrimu. Nesitikėjau, kad po dešimties metų mane atkapstys šioje skylėje.
  - Tai kaip? - vyriškis praskleidė lietpaltį. Ant jo švarko atlapo pamačiau Sindikato emblemą.
  - Kalbi taip, tarsi turėčiau pasirinkimą. - niūriai ištariau, o mano galvoje sukosi įvairiausios mintys apie dingimą iš planetos.
  - Tu jį turi. Aš tau duodu antrą šansą. Sutik, ir nereikės paplušėti kasyklose. - vyriškis lėtai iš kišenės išsitraukė narkotikų “prifarširuotą” cigarą, jį pasukiojo tarp pirštų ir užsirūkė.
  - Na ir koks gi tas antrasis šansas? - stengdamasis šnekėti ramiai, paklausiau.
  - Tai darbas. Nesudėtingas darbas. - vyriškis ironiškai šyptelėjo ir išpūtė dūmų kamuolį . -  Kaip tau. Gausi pašalinti vieną subjektą. Bus kaip senais gerais laikais.
  - Tu gal nežinai, bet aš buvau apkaltintas neteisingai. Mane pakišo. Aš ne žmogžudys! - sušukau.
Visi esantys bare nutilo, ir atsisuko į mus. N-SA patruliai pasuko link mūsų. Aš staigiai pakėliau bokalą su “Ledine aušra” ir trenkiau juo vyriškiui į galvą. Po to peršokau per stalą ir pasileidau prie užpakalinio išėjimo. Man už nugaros girdėjosi triukšmas, tačiau aš nė neatsisukau. Staigiai pasukęs į tarpą tarp baro ir barmeno, aš įbėgau į sandėlį ir užtrenkiau duris. Užstūmęs duris metaliniais konteineriais, puoliau prie atsarginio išėjimo. Tačiau jis buvo užrakintas. Pažvelgęs į lazerinę spyną, supratau, jog durų neatidarysiu. Aš staigiai apsidairiau aplinkui. Visas sandėlys iki lubų buvo prikrautas metalinių dėžių. Durys vedančios į barą ėmė šviesti blausia šviesa. “Jie atsitempė Spinduliuotuvą” - pagalvojau. - “Durys ilgai neatlaikys”...