Flamingas. 6.45

Vidury lauko gulėjo kažkas, panašus į žmogų. Saulė jau buvo aukštai ir jau svilino. Visiškai nesimatė ribos toli horizonte – dangus praradęs spalvą.
  Per lauką nėjo joks kelias, todėl buvo neaišku, kaip tas žmogus atsirado čia, kaip ir kur ėjo. Flamingas dvejojo, ar eiti tolyn, ar prie gulinčiojo. Jokių paukščių, užuodžiančių mirtį, aplink nebuvo matyti.
  Susirado kuprinėje butelį vandens ir nužingsniavo prie kažko, kas lyg priminė žmogų. Iš nudriskusių rūbų ir šalia gulinčio maišo galima buvo pasakyti, kad tai piligrimas ar šaip koks klajūnas, seniai gyvenęs namuose, kuriuose yra vandens ir nėra vėjo. Dulkės buvo nuklojusios visus jo rūbus ir veidą. Rodės, jis iš vis neturi veido. Flamingas šūktelėjo: "Ei! Žmogau! ". Šliūkštelėjo vandens ant plaukų ir rankų. "Ei! ". Pakrutino koja. Piligrimas nejudėjo. Flamingas, pakėlęs nuo žemės keliauninko krepšį, atrišo.
  Viduje buvo butelys vandens, kampas sudžiūvusios duonos, peilis ir knyga be pavadinimo. Atsivertęs rado pirmame puslapyje ranka įrašytus žodžius: "Nepamiršk, tai atsitiko tada, kai pabudau ne savo valandą. Įsidemėk, likusiam sapne pamečiau savo namus, į kuriuos jau niekada nesugrįšiu. Taip tapęs žmogumi, už kiekvieno akmens, žodžio ar žmogaus ieškančiu užuominos apie savo pasaulį, mačiau daugybę stebuklų, tačiau užmigti jie man nepadėjo... Netikėjau, kai sakė, kad tereikia nakties, kurią smarkiai lytų. "
  Flamingas pažvelgė į gulintį žmogų. Pakėlė akis į tolį. Tada pervertė knygą. Nenustebo paskutiniame lape radęs dar kelis sakinius: "Prisimink, jei pabudęs pajusi, kad diena sumeluota, būk tikras, kad jau pasiklydai. Lieka tau du keliai – prijukti, užsimiršti arba bandyti eiti namo. Turėk minty, kad privalai apsispręst kuo anksčiau, kuo tvirčiau, kuo aiškesnis tebūna tavo žvilgsnis. ”
  Flamingas įdėjo knygą į maišą, užrišo, numetė. Stovėjo įbedęs primerktą žvilgsnį, mesdamas šešėlį. Lėtai nužvelgė išdegusį lauką. Tada gūžtelėjo pečiais ir, pasipurtęs savo rožines plunksnas, pakilo į išblukusį dangų.