Katės akis sužimba tamsoje,
lyg laužas neužgęstantis - gal amžinas,
o aš prieš naktį skęstu savyje
lyg padaras jau nieko nebejaučiantis.
Naktis keistoji jau savo rūbą meta
ant sušalusių ir nubaltėjusių laukų,
kažkur už medžio girtuoklis tyliai šneka,
kažkur toli sugriaudi tūkstančiai balsų,
o aš tarp laužo atspalvių šiltų
ir tarp dviejų keistų ir įnoringų sienų
keistai niūniuoju vaiduoklišku balsu.
Gal nieks neras čionai manęs...