Su savimi

apie ką kalbėdavo tėvas
likęs vienas su savimi
kai laiką rokuodavo
krumpliais kartais
ir atsidusdavo

- - - I - - -

anuomet su Venciu
nuo kranto lig kranto
lenkčių vandenim
arba meškerykočių
sieksniais žemę matavo
tik šiaip sau
tik dėl linksmumo

vėliau ruginius veidus
ar žingsnio lengvumą
pavyti mėgino abu
vėlgi lenkčių -
nesulygę
žinojo parpuls katras vienas
žinojo
ale dėl linksmumo

o žingsniai tik švyst apsukui
ir nusijuokė toliais
negrįžo kitur pasiliko
nei vienam nesutiko
paskui ale Venciaus ir nebematė
paraudo tik kartą
žmogus ir kitu keliu apsisukęs
nuvyko taip ir paliko
vienas vis vienas

- - - II - - -

atsivedė kartą
(dar pusė tik berno)
atsivedė kartą
Katrę o ji tik
akim tik akim
šaudė ir žodžiais
klegėjo sakė žmonės:
daug šneka daug šneka
o ji gal tik matė kitaip
daugiau
ir viskuo taip džiaugtis
mokėjo
galbūt pavydėjo kiti
tada nesumetęs akis nuleidęs
delnų neužgniaužęs
taip tad liko Katrė skirtinguos keliuos
visai neseniai ją buvo
sutikęs
kitokią kitur jau pritapus
kartumas per gerklę
perėjo pamena

- - - III - - -

Jonas jau visas žmogus
nors švilpynės molinės
neišmeta saugo
visur su savim
keista kai žiūri -
savas vaikas į žemę
kojomis bando kabintis
iš pradžių prilaikai
o paskui lyg kiekvieną
kartą širdis  sukluptų
vaikui pakrypus
tik kūnas nutirpsta
ir taip kol išmoks
šios žemės laikytis
o Jonas jau visas žmogus
sako ne čia pasiliksiąs
bandysias kitur
ir kitom kalbom su žmonėm
rokuotis
prikandi lūpą
žinai nepavyksta dar kartais
ale kaip kitaip supranti
ir neklaustas
tik eina žmogus savo keliu
geresnio jau nepraminsi
nei pats susiras
tik kad mokėtų
žemės laikytis primeni

- - -

o prastas žmogus buvo
ir pagyvenęs
kalbėdavo tėvas
likęs su savimi
kai laiką rokuodavo
krumpliais kartais ir
atsidusdavo