Fanera užkaltas
gyvenimas
liūdnos akys
nieko nėra
nemyli ---
nebent šuo apuosto
ir tas svetimas
atšuoliavęs
iš pageltusių fotografijų
vaikiškam žurnale
iš po pagalvės ---
akys
nemato spalvų
tik juodai baltą sapną
jos atsiranda tik
paryčiais
kai tyla gimdo pasakas
dulkių šokį prieš kylančią saulę
sukepusiom lūpom raminiesi
tada
melsdamasis
batonui su rūgpieniu,
aguoninei bandelei
iš mokyklos bufeto
storajai mokytojai
svilinančiai liniuote
per rašaluotą delną
mamytei
- atsikels, gal, bet negreitai -
tėveliui
- kažkur bastosi.
tylėdamas
laižai trupinius
nuo delno.
lauki geresnio gyvenimo.
Ir taip ilgai ilgai.