- Kas sveikas? - paklausė manęs.
- Tu sutikai? - nekreipusi dėmesio toliau uždavė kitą klausimą.
Praėjo, prašliaužusi tyliai. Kaip mintis.
-Tu vienas?
-O tu?
Būsiu vienas, prižadėjau sau. Bet ne kaip pirštas, nes jų yra dvidešimt. Būsiu vienas kaip žmogus, nors jų yra milijardai. Mašinų, namų, - įvairių įvairiuasių daiktų yra begalės. Tik ar tikrai yra kas nors vienas. Ir paukščiai susibūriuoja būriais, ir žvėrys, net metai. Bet aš būsiu vienas, pabandysiu.
Nutūpiau kambario kamputyje, užsimerkiau. Viskas, kas gyva, išnyko, tik aklina tamsa. Aklina? Ir joje šmėžavo šviesos ratilai. O kur dar mintys. Įsiklausiau, ne į save. Į save įsiklausyti labai lengva, tuomet kalbi su savimi kaip bendraminčiu, tokiu artimu, pažįstamu. Įsiklausiau į aplinką. Ten, tolumoje, kaimynai knarkia, tarp sienų tarakonai brazda, namo stogą šiūrena vėjas. Ir vėl ne vienas. Dar kartą įsiklausiau. Šalia manęs atsisėdo nepažįstamasis ir paklausė:
- Tu sveikas?
Krūptelėjau. Dar kartą mėginau įsiklausyti. Keli pro pat nosį prabėgo, dar trys praskrido virš galvos, net už nugaros įsitaisė pora. Ir visi visi akylai stebėjo mane, ką aš darysiu. Sustingau, bet neilgam. Po virtuvę vėl kažkuris subildėjo. Girdžiu, kaip traška nuo žingsnių grindys, sienos, lubos. Aš ne vienas. Mūsų daug. Jų nematau, tik jaučiu. Sakysi, tai penki pagrindiniai mano pojūčiai virpa. Bet aš tikrai ne vienas. Baimė nuo nežinomybės įgavo pagreitį. Gerai, kad dar yra sunkio jėga, gravitacijos, kitaip netekčiau ir savęs. Jau suskaičiavau, keturiolika jėgų mane laiko. Vadinasi, tikrai ne vienas, nors ir pradėjau skaičiuoti nuo vienos.
- Tikrai, užmiršau, - kvaktelėjo Usonifuras. - Viską skaičiuojame tai nuo vieno, nesvarbu, kad yra nulis. Vienas tai yra du. Todėl skaičiuoti imsiu nuo dviejų.
- Ar tikrai mes esame dviese? - neatstojo klibinęs ausis klausantysis.