Pergalė

Vieną kartą aš pralaimėjau. Buvau įpratęs laimėti, rodės, man neįmanoma patirti pralaimėjimo kartėlio, aš įsivaizdavau esąs sutvertas pergalei ir pan. Buvau užgrūdintas kovotojas, į pergales ėjau visa savo gyvastimi, jas išplėšdavau nagais ir dantimis, kovojau iki galo ir galas būdavo tik tada, kai aš atsidurdavau viršuje. Niekada nedejavau ir nesiskundžiau, nesiteisindavau nepalankiomis aplinkybėmis, likimu ir kitomis nesąmonėmis, kurias laikiau skystablauzdžių akiniais nuo saulės. Žiūrėjau tiesai į akis, kokia žiauri ji bebūtų.
Bet vieną kartą aš pažinau pralaimėjimo kartėlį. Nors kartėliu tai pavadinti, man regis, yra per maža. Tai buvo tragedija, katastrofa. Viso gyvenimo triūso, darbo su savimi nubraukimas, išmetimas kaip nereikalingo daikto į pravažiuojančią šiukšlių mašiną. Aš sėdėjau ant žemės ir bejėgiškai stebėjau, kaip visas turtas, užgyventas ir pelnytas sunkiu darbu, išvažiuoja nežinoma kryptimi, negrįžtamai. Aš sėdėjau ir verkiau, ir nieko daugiau negalėjau padaryti. Aš buvau nugalėtas, sutryptas, išmestas, išniekintas. Ir visa tai pavadinti tiktai kartėliu? Ne, šis žodelis neturėjo nieko bendro su mano išgyvenimu.
Be abejo, aš nujaučiau, kad vieną gražią dieną turėsiu pralaimėti, nors ir kaip pergalės neigė tą nuojautą. Bet kad tai taps ir viso mano gyvenimo žlugimu, sutriuškinimu, to aš, aišku, nesitikėjau. Kažkoks abejonės šešėlis nusmelkė mane išvydus priešininką, bet aš tai palaikiau startiniu jauduliu. Prieš mane stovėjo dvigubai jaunesnis, nors iš pažiūros ir gerokai silpnesnis, pradedantis gyvenimo kovą priešininkas. Iškart pajaučiau jam simpatiją. Man regis, jis taip pat žvelgė į mane susižavėjęs.
Mes ilgokai tyrinėjome vienas kitą, neskubinome dvikovos baigties. Ji tuo metu man nekėlė abejonių ir aš mėgavausi kovos taktika, lėta veiksmo eiga. Aš buvau lipšnus ir demonstravau globėjišką draugiškumą. Mačiau dėkingumą ir prisirišimą jo akyse. Ilgą laiką nebuvo galima suprasti, kad mes kovojame vienas su kitu, kad žūtbūt turime kažkuris nugalėti. Aš neabejojau savo pergale. Dabar jau nebežinau, kada jis pradėjo galvoti apie savo pergalę prieš mane, iš pat pradžių, ar tik vėliau suprato galįs nugalėti. Kaip ten bebūtų, jis puikiai sugebėjo apsimetinėti. Jau daug vėliau kovos eigoje aš pažinau tą nuostabią jo savybę apsimesti ne tuo, kuo jį laikei. Vaidyba, sugebėjimas iki galo neatskleisti visų savo resursų buvo jo stiprioji pusė. Dabar suprantu, kad jo pergalę lėmė įvairesnis psichologinis pasiruošimas, netikėtos gudrybės, tariami momentiniai pasidavimai, atsitraukimai, po to sekdavę skaudūs pasalūniški smūgiai į jautriausias vietas. Ir nuolatinė šypsena veide, neišnykstantis klausiamas žvilgsnis akyse - argi aš padariau ką nors ne taip?
Tiesa, vėliau tame pačiame veide ėmė dažnėti  stingdančio šaltumo arba gal ir žiaurumo atšvaitai. Tai prasidėjo tada, kai mes jau perėjome nuo žvalgybos į neišvengiamą kontaktą. Iš pradžių jo smūgiai tebuvo atsakas į mano prisilietimus ir aš ne iškart pajutau jų jėgą. Visgi su nuostaba turėjau pripažinti, kad tas vaikis turi savyje kažko neįžvelgiamo, gaivališko ir nesutramdomo. Nuo tada aš jau nebežiūrėjau į mūsų susirėmimą kaip į  kovą su aiškia pabaiga, nors pergale ir neabejojau, tik supratau, kad ji ateis ne taip lengvai, kaip atrodė iš pradžių. Aš turėjau susiimti, net ir jei aiškiai mačiau, kad lenkiu jį visais komponentais ir net jei tuo metu neabejotinai pirmavau mūsų dvikovoje.
Dabar iki ašarų saldu prisiminti tą kovos periodą, kai nors ir sutikdamas savęs vertą pasipriešinimą, visgi drąsiai galėjau save vadinti padėties šeimininku. Man įprasta buvo lyderiauti, vesti priešininką paskui save, rašyti kovos scenarijų čia ir dabar, bet kada keisti siužetą ir nugalėti bet kokį pasipriešinimą ar abejones. Deja, su šiuo varžovu aš gan greitai turėjau pasikeisti vietomis. Buvo nauja ir keista suvokti, kad ne tu vedi kovą, ne tu siūlai stilius ir ritmą, būdus ir taktiką, o ieškai, kuo atsakyti į partnerio nelauktus išpuolius, netikėtas atakas, originalų stilių. Buvo keista, bet kartu ir savotiškai malonu paklusti tam iš tiesų neeilinių gabumų kovotojui. Toks savotiškas mazochizmas, kai matai, kad tave sudirbinėja ir tau kažkaip nuo to šleikščiai saldu.
Būtent nuo to momento, kai aš ėmiau jausti tą glitnų saldumą taip pakrypusios  kovos eiga, būtent nuo tada pasąmonėje buvau susitaikęs su galimu pralaimėjimu, nustojau kovoti ir besąlygiškai atidaviau savo valią į svetimas rankas. Dabar jau varžovas vedžiojo mane kaip kokį naujoką man nepažįstamos kovos meno koridoriais ir kantriai, bet įsakmiai liepė pasižiūrėti į vieną ar kitą kambarį arba salę ir aiškino šaltu, o kartais ir žiauriu tonu vieną ar kitą dalyko subtilybę. Aš pajutau pavadėlį ant kaklo, kuris man pasukus žvilgsnį į šoną skaudžiai įsitempdavo.
Smūgiai dažnėjo, jie darėsi kaskart vis skaudesni, žiauresni, aršesni, nors priešininkas neabejotinai jautė pergalę, dabar jis mėgavosi mano beviltiškumu, padėties neišvengiamumu ir tuo nuožmesnis buvo jo puolimas. Kartais atakos liaudavosi, man būdavo suteikta galimybė šiek tiek atsikvošėti, atgauti kvapą ir tuomet aš matydavau tą šaltą, nepermaldaujamą žvilgsnį, kuris sakė, kad atokvėpis bus neilgas, po kurio seks dar negailestingesnė smūgių kruša. Ir smūgiai iš tiesų vėl pasipildavo. Dabar nebuvo pirmykščio prielankumo, draugiško šypsnio, tik nugalėtojo grimasa, į kurią buvo sudėta viskas - ir pyktis, ir neapykanta, ir begalinis pasišlykštėjimas, panieka pralaimėjusiajam.
Kad ir kaip bebūtų keista, juo skaudžiau mane plakė, juo labiau man tai ėmė patikti. Aš visa savo esybe atsidaviau į savo varžovo rankas. Per trumpas atokvėpio akimirkas aš palaimingai laukdavau naujų atakų, kurios malšino mano mazochistinį geidulį. Aš visiškai atsidaviau šiam naujam jausmui. Aš ištirpau jame. Nebuvo nei skausmo, nei  savigarbos, tik vergiškas nuolankumas aukštesnei už tave jėgai. Aš norėjau, kad tai tęstųsi amžinybę. Arba iki pabaigos. Pabaiga galėjo būti tik viena - mirtis. Aš susitaikiau su ja, aš jos laukiau, arba, tikriau sakant, nelaukiau, ne, aš norėjau, kad tai tęstųsi, tęstųsi iki begalybės. 
Bet pabaiga atėjo ir ne tokia, kokios aš tikėjausi. Priešininkas mane paliko. Jis paprasčiausiai nuėjo. Aš palikau gulėti, žiūrėdamas jam pavymui. Laukdamas jo sugrįžtant ir pratęsiant egzekuciją. Bet jis negrįžo, išėjo suvisam taip ir nepribaigęs manęs iki galo. Aš guliu nepribaigtas, mazochistinio geidulio negalintis patenkinti invalidas ir laukiu, vis dar laukiu savojo budelio. Arba išeities...