Miniatiūros

***
Lengvas virpėjimas praskleidžia salsvą smilkalų uždangą. Maža amžinybė žaidžia jos rankose. Apatiškos akys mato krentantį sniegą...
Jos akys dega,
dėmės,  likusios ant balto kranto, niekada neišskris.
Taip degančios akys apatiškai stebi krentantį sniegą. „Sidabriniam gruodžio pajūry“.

***
Mažos pėdutės įspaudžia sniege pėdsakus. Sušalusi jūra nepajėgia jų pasivyti.
Eini ir žinai, kad dabar pasaulis po tavo kojom.

***
jis turėjo delnus – visas pasaulis buvo jo. Akys nerimo. Trūko šilumos.
Krentantis sniegas klojo mintis. Dabar Jis turėjo viską – visas pasaulis tyliai leidosi į jo rankas... Snigo...

***
Ir staiga begarsis trenksmas sujaukia sniegą, jūra lūžta, o maži ilgesio (?) pėdsakai paskęsta ramume.
Girdi:
„O ramu, lyg neturėtum nieko“.