žudikas

žudikas (Kita pusė)
Pagal  Jono Biliūno apsakymą „Vagis”

  Buvau trisdešimt ketverių, dar jaunas vyras. Augau padorioje šeimoje. Nebuvome turtingi, bet sviesto ant duonos užsitepti turėjome. Deje, jis mirė, kai buvau jaunas berniokas, dar visai piemuo, nuo šiltinės. Vargšė motina, neištvėrė. Dingo kažkur iš mūsų gyvenimo visiems laikams. Prižiūrėjo mane tik vyresnysis brolis. Be jo, būčiau pražuvęs. Už tai dėkingumą jaučiu iki šios dienos.
  Likus naišlaičiais gyvenimas nelepino, nei manes, nei Stasio. Sunkiai dirbom pas malūnininką. Jis buvo doras žmogus, mylėjo mus. Suprato… Mat pats nebeturėjo žmonos, jam tebuvo likusi vienturtė duktė. Daili buvo panelytė, linksma ir nuoširdi. Mėgo sodžiuj pasilinksmint. Ir ją mėgo…
  Tik linksmybiu tų mažiau liko, kai mirė jos tėvas. Išėjo už Stasio. Nebuvo kitos išeities. Susituokė jiedu neprabangiai, vestuvių nekėlė ir liudininkų nedaug buvo… susilaukė sūnaus. Algio...
  Vardą jam davėm senelio garbei. Paaugęs pagelbėdavo mudviem su broliu malūne tvarkytis. Gyvenom visi drauge, kad lengvesnė buitis būtų.
  Bet ne apie buitį šis mano pasakojimas, nes nelengva ir baisi ji buvo. Sodžiuje bene sunkiausiai vertėmės. Kitiem sekėsi daug lengviau. Na, kad ir Jokūbui. Gyveno jis už dešimt varstų nuo malūno. Jaunas, augalotas bernas. Ir tėvai jo buvo gerai užgyvenę. Tada dar apie jo vestuves nė nenumanėm. Žinojom tik tiek, kad turėjo šaunų kumelį. Mugėse už jį po tris šimtus rublių siūlė. Neatiduodavo. Tik pasididžiuodavo gyvuliu ir namo. Matyt labai mylėjo, gailėjo tokį arklį atiduot.
  Mes taip pat mylėjom Algį. Jis man kaip tikras sūnus, kurio niekad neturėjau. Nenorėjome jam tokio likimo kaip mūsų. Į mokslus leisti galvojom, muzikalus buvo. Tik, kad va, pinigų reikėjo, rudens pradžioj, bent dviejų šimtų penkiasdešimt rublių būtų užtekę. Bet skolinti niekas nenorėjo. O ir gražinti vargu ar sugebėtume. Visai paskutinius grūdus valgėm.
  Ne iš blogos valios ėjom vogti. Su broliu dviese. Apie tai niekas nežinojo. Net Algio motina. Vargšė našlė…
  Nusižiūrėjom Jokūbo arklį. Nieko prieš šį žmogų neturėjome, tiesą sakant, mažai jį tepažinojome. Tik žinojome kur jo žirgo ieškoti. Ne iš blogos valios gi vogėm. Algiui laimės linkėjom…
  Kad širdis nesidaužytų taip smarkiai, padarėme po burnelę. Jaučiausi, lyg eidamas žmogaus pjauti. Sąžinė vis vietos nedavė. O ir nedrąsu, jei pagaus, kas tada… Ne, kalėjimo aš nenorėjau. Pasiėmėm revolverį ir peilį. Manėm, jei kas užklups, tai galėsim pagrasinti, pasprukti. Gink Dieve negalvojom žudyti, revolveris net nebuvo užtaisytas, o peilis tik pančiakom nupjauti.
  Bet nuojauta vis nedavė ramybės. Tokia, kaip ir tą vakarą, kai mirė mūsų tėvelis, amžiną jam atilsį…
  Spyną išklibinom greit. Buvo šalta ir vinys truputy atlaisvėję. Sukomės labai greitai. Aš raminau gyvūlį, o brolis tik atpančiakojo jį ir greit ves pro duris. Manė, vargšas, kad jau viskas baigta. O man vis nuojauta…
  Jis išėjo pirmas ir išvedė kumelį. Pas jį revolveris. Aš sekiau paskui žirgą, kai tik staiga kažkas kaip tvojo Stasiui per pat pakaušį, o šis ir susmego kaip maišas.
  - Jokūbas, - supratau.
  Persigandau. Neveltui tokią baisią nuojautą turėjau. Pasislėpiau grūduose. Iš siaubo sąmonė aptemo. Ką dabar turėsiu Julei pasakyti, kaip paaiškint, kur jos vyrą praganiau.
  Iš to siaubo net nepamenu kaip namo parsiradau. Pamenu tik tiek, kaip girdėjau Jokūbą kinkant tą nelemtą kuiną ir išvažiuojant. Tada ir nešdinaus lauk. Brolio lauke nebebuvo.
  Protas ir širdis tik prie malūno parėjus atsigavo.
  Išgirdo Julija, kaip kažkas duris atvėrė. Atėjo virtuvėn, o aš ten rūkau cigaretę ir spoksau į vieną tašką. Ji pradėjo mane kvosti:
  - Kas yra? Atrodai lyg brolį palaidojęs. Kur Stasys? Kas nutiko.
  Ji žiūrėjo į mane tokiomis akimis, baisu buvo į jas pažvelgti, stovėjo ir visa drebėjo, lyg smarkiai karščiuodama, akys tuojau ėmė pildytis ašarom.
  Matyt iš mano purvinų darbužių ir pabalusio veido nuspėjo kur buvom.
  - O Dieve Aunkščiausias, - suvaitojo ji, - kur Stasys, ar sučiupo, ar suėmė, na sakyk, kas nutiko, netylėk.
  Krūtinę, rodės, užspaudęs milžiniškas akmuo, buvo sunku kvėpuoti. Tik įtraukiau didelį gurgšnį oro ir papurtęs galva pravirkau.
  Vargšė Julė ir jos sūnus, jam neišdrįsom pasakyti, kad tėvas arkliavagis. Nesvarbu, kad ėjom tik dėl jo, kad nesibaigtų vaiko gyvenimas skurde, kad neliktų bemokslis, norėjom į Vilnių išleisti… Ne, jis to nenusipelnė, pasakėm, kad rusų žandarai jį sučiupo ir ištrėmė. Ne, teisybės jis nepakeltų.
  Policija Stasį rado kažkur numestą pakelėje, su mūsų senais žąslais ant galvos, (aš dar ir dabar sapnuose mantau šį vaizdą) ir iškart suprato kas nutiko.
  Bet nesiimė jokių veiksmų, neieškojo kaltininko. Visi tik ir kalbėjo: „Taip arkliavagiui ir reikia”. Tikros tiesos niekas nežinojo. Aš taip pat tylėjau. Kalėjimo bijojau ir dėl Algio jaudinaus. Paliko našlaitis. Tenka juo darbar man rūpintis. O kai jis paklausia: „Dėde, kada tėvelis grįš?” man tik širdį suspaudžia ir verkti noris. Vis sąžinė graužia, mintis iš galvos neišeina, o jei aš pirmas būčiau ėjęs? Juk aš neturiu nei pačios nei vaiko… Tada tik stipriai užmerkiu akis, nuryju ašaras ir atsakau: „Grįš, Algi, tikrai grįš. Šianakt sapnavau, kad grįžo…”


2004-02-29