Ženk arčiau,
Priglausk rankas prie kaklo... taip čia...
Ir šiek tiek švelniai, kaip tu moki, priversk pasijusti lengvesne.
O gal keliaujame į mėlynų ramunių pievą šįvakar?
Ten ir sudėsime paskutinius kirčius, paaiškinsime skyrybą ir nosinių raidžių rašybą.
Juk niekur neskubame (tik laikas, dienos, naktys kaip vėluojantys cariniai traukiniai: bando lėkti).
Nusiauk tuos pritvinkusius batus, juk čia pieva!
(Reikia nors kartais gerbti dulkę, ant kurios vaikštai).
Jauti švelnų ramunių kutenimą?
Jos dėl mūsų stengiasi, mato, kad esam laukiniai miesto vabzdžiai...
Neskubėk. Dar pagulėkime. Juk nešalta.
Joms neskaudės. Jos nenori likti vienos: gražios ir vienos. Jos reikalauja dėmesio. Mūsų dėmesio.
Pagulėkime dar truputį, kol atplauks tėtis ant odinio diržo...
Tada... tada bėgsime...
Kur?
Ai... štai, tenai, už anos kalvos, mačiau purpurinę ramunių pievą...