Savęs pažinimui; arba mintys iš taip ir nepradėto dienoraščio (tavojo?)

Kad ir kaip betrokštum gyventi, kad ir kaip džiaugtumeis gyvendama, kad ir kiek aplinkinių padarytum laimingais vien dėl to, kad esi. Žinau, kad dabar velniškai sunku ir dar labiau nesinori. Ir visgi, jei yra kodėl, tai visada atsiras ir kaip, ir kur, ir kam. Kol kas tau žymiai lengviau sėdėti dideliame mieste prie įėjimo į bažnyčią arba kur nors, kur vaikšto daug turtingų (ar bent jau gailestingų). Pasidėjai šalia kepurę. Paėmei į rankas smuiką. Užgrojai ilgesingą, liūdną, kaip pati sakai, „kraupiai verksmingą“ melodiją. Nors tau pačiai nuo jos jau seniai nei šilta, nei šalta. Be perstojo, diena iš dienos, vis grojai ir grojai. Visada tą patį. Kiekvieną rytą pro šalį į darbą kulniuojantiems jau seniai tapo įprasta įmesti į kepurę keletą centų. Grįždami jie ir vėl darydavo tą patį. Ir visi jie žinojo, kad tų centų tau visiškai nereikia. Visi žinojo, kad miestui ištuštėjus tuos centus supilsi kuriam nors elgetaujančiam. Niekas nesuprato, kodėl tu taip darei, niekas nežinojo, nei kur, nei iš ko gyveni. Visiems terūpėjo viena: kiekvieną rytą pamatyti tavo šypseną, kuria apdovanodavai kiekvieną, kuris bent jau žvilgtelėdavo tavo pusėn. Netgi tiek tave labai pradžiugindavo. Na ir kas, kad jis nepriėjo: gal šiandien jis neturi nė cento, galbūt jis niekada nieko niekam neduoda, galbūt tavo muzika jį tik suerzino. Na ir kas. Bet jis į tave pažiūrėjo. Vadinasi, jis dar nėra visiškai nusivylęs žmonėmis, jei gali bent žvilgtelėti į juos ar aprėkti. Tu jam visada šypsosies ir jis pats nepajaus, kai vienądien po tiek laiko jo veidą vėl nušvies šypsena. O tada tu būsi pasakiškai laiminga. Tavo muzika, be galo liūdna muzika, tada suskambs naujai. Ir atrodys, kad visas miestas juokiasi. Pro ašaras…
- - - - - - -

Pasaulis ar gražus? Nemylintis — bet mylimas.
Ir vis dažniau pagalvoji, kad žmogus, su kuriuo dabar esi, kažin ar išliks žmogum visam gyvenimui. Beprotiškai svaiginanti taurė. Vyno. Raudono. Karšto. Kaip tu. Milijonai sudaužytų širdžių. Kažkodėl atrodo, kad kuo toliau, tuo didesnis įkaitas daraus proceso. Tu man — aš tau. Ir baigta. Ryt gal vienas kito jau ir nebepažinsim. Ramu. Ne vienas galėtų tau padovanot tiek skaisčiai raudonų rožių, kiek tu pati panorėtum. O aš — kuo toliau, tuo labiau nemėgstu raudonos. Per daug aistringa, uždeganti… trumpalaikė, išdavikiška. Kai galų gale visas mano gyvenimėlis persigėrė raudonai. Tada ir supratau, kad net verkti ten vienam buvo žymiai maloniau, nei čia, su tavim, vien tik juoktis. Deja, nesu tas, kuris galvojau besąs, ar bent jau turėčiau būti… Gal kada vieną rytą prabudusi ir tu pamatysi, kad gyvenimas, kurį manei gyvenanti, visai nėra gyvenimas. Žmonės, su kuriais gyvenai ir tie, kuriuos laikei draugais… Jų tiesiog nebuvo. O tada jau prakiurs dangus.                                                                               
2002-07-17
- - - - - -

Keisto pasaulio dar keistesni žmonės. Iš tikrųjų nėra nieko blogiau už netikėtai išsipildžiusią svajonę!!! Tuo metu atrodo tarsi nebebūtų dėl ko gyventi. Ypač, jei svajonę turėjai tik vieną…
Šis rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Atsikėlusi anksčiau už visą miestą, nieko nelaukusi paėmei smuiką ir, visiems dar besapnuojant saldžiausią sapną, išėjai. Pastebėjai tik viena — saulė šiandien patekėjo žymiai anksčiau. Svarstydama, kodėl taip atsitiko, priėjai savo įprastą vietą. Atsisėdai laukti, kol pasirodys pirmas praeivis. Laukti ilgai neteko. Už keleto akimirkų pasirodė žmogus, kurio taip anksti ryte tu nė už ką nesitikėjai išvysti. Tai buvo pagyvenęs vyriškis, kuris dažnai pro tave praeidavo. Bet jis niekada į tave nepažvelgdavo. Tiesą sakant, jis nežiūrėdavo niekur. Ne vienas su juo prasilenkdamas, pamanydavo, kad šis vyriškis aklas. Keletą kartų ir tau ši mintis buvo šmėkštelėjusi, tačiau ji buvo tokia neįtikima, kad ją tuoj pat nuvydavai. Visų pirma jis visada eidavo tiesiai, nė kiek nenukrypdamas į šalį. Antra, vyriškis niekada nesinešė lazdelės ar nesivedė šuns, kaip darė kiti neregiai. Galų gale tu niekaip negalėjai patikėti, kad tokios gražios, ilgesingos akys gali nematyti…
- - - - -

Vis dažniau suabejoju tiesa. Ne ta, kurią tu man įrodinėji. Ta, kurios pagrįsti sau neišdrįstu net pats… Tiesa, kad buvom, tiesa, kad esam. Gal ir rytoj bus tiesa. Jei būsim.
Jei tik išdrįsčiau pripažint, kad esu laisvas. Laisvas nuo to, kas man labai nepatinka. Laisvas nuo papročių ir tradicijų. Nuo meilės ir neapykantos. Nuo tiesos ir melo. Nuo aukšto ir gilaus. Nuo karšto ir šalto. Nuo balto ir juodo. Gyvenimo. Savo.
Tas, kuris gyvenimą praleido už grotų, laisvės jau nepažins. Tas, kuris beprotiškai mylėjo, laisvas nebebus. O aš visą gyvenimą kalėjau savyje. Buvau vienas ir pats. Nieko nemylėjau. Ne! Mylėjau… Bet tai nebuvo taip pasakiškai gražu. Taip norėjau. Kartais taip reikėjo.
Pasaulis nevertas drugio, bejėgiškai laipiojančio mano kambario siena. Dabar drugelis turėtų miegot.
Pasaulis nevertas kasryt patekančios saulės ir tavęs, kiekvienąkart išlipančios iš lovos ne ta koja. Pakeisti viską.
Pasaulis nevertas. Jau geriau? Palauk… Ne.
- - - -

Gaila, nesu toks drąsus, kad prieičiau prie Tavęs ir paprasčiausiai užkalbinčiau…
— Trečią dieną rojuj…
— Ša!
— Atsiprašau.
— Ponaiti, gal malonėsite nors minutėlę patylėti?! Per jus aš negirdžiu miesto. — Viskas. Ačiū.
— Atleiskit, aš tikrai nenorėjau jūsų trukdyti. Eisiu.
— Ne! Palaukit. Ką jūs ten sakėt apie rojų?
— Nieko. Tai yra… Sakiau… Ne, tai tikrai nėra svarbu. Nekreipkit į mane dėmesio. Nors… Jei leisit, aš čia prisėsiu.
— Tiesą sakant, ši vieta rezervuota. Tik nežinia, kada pasirodys tas, kam ji skirta… Galite sėsti.
— Ačiū.
— Taip. Tai malonėkim grįžt prie rojaus.
— Tiesiog …
— Na? Aš neturiu viso pasaulio laiko. — Be to, man dar labai daug darbo. Smuikas nori groti. Tad paskubėkite, jei galima.
— Jūs galite groti. Tikrai. Man tai netrukdys. Veikiau atvirkščiai…
— Kaip sau norit.
— Man buvo įdomu, kas yra žmogus…
— Tai labai paprasta. Apsidairykite aplink. — Matote, ta moteris. Taip, taip, ši… Ką galite apie ją pasakyti?
— Nežinau… Moteris ir tiek. Tokių, kaip ji, pilnos gatvės. Ir…
— Būtent! Dabar ji veikiausiai skuba į darbą. Ten jos niekas net nepastebi. Pats paprasčiausias visuomenės sraigtelis. Toks, be kurio mechanizmas dirbtų kaip dirbęs. — Namie ją greičiausiai muša vyras…
— Iš kur tai?..
— Mušimas? Iš iškrypimo, jei jūs apie tai.
— Ne. Ši charakteristika.
— Cha… Iš gyvenimo. Ji artėja. Nusišypsokit. — Matot, ir ji nusišypsojo. Ar žinot, kiek ilgai turėjau ją šito mokyti?..
— Neįsivaizduoju… O ką galėtumėte pasakyti, pavyzdžiui, apie šį vyriškį?
— Puikus pavyzdys. Namie jo laukia lygiai tokia pat pilka pelytė, kaip praėjusi moteris. Jis niekada neina iš darbo tiesiai namo. Jo pilni visi barai. Bent dešimt moteriškių mielai šildo jį savo patale. Ir tikisi vienądien tapti poniom. O jis keičia jas kaip kojines. — Parėjęs namo niekada neužmiršta paauklėti žmonos tai už atšalusią bulvių košę, tai už triukšmaujančius vaikus. Ji tikėjosi gražaus gyvenimo…
— Netikiu. Negali būti, kad vien pažiūrėjus į žmogų galima tiek daug apie jį pasakyti.
— Negalima.
— Tai kodėl jūs nė kiek neabejodama savo žodžiais man tai sakote?
— Aš sakau, bet manim nėra būtina tikėti. Šypsokitės.
— Kodėl jam šypsotės?
— Man jo gaila… 
— Bet aš nesuprantu, kam visa tai, kam jums pažinti tuos žmones?
- - -

Ir… į rojų aš tikriausiai jau nebepateksiu… Tiesą pasakius, ne per labiausiai dėl to ir jaudinuosi. Kol kas man labai gera ir čia. O kas bus vėliau kažin ar iš tikrųjų tiek daug priklauso nuo manęs, kaip kai kam atrodo. Šventvagiška, pasakytum. Nežinau… Gali būti. Na gerai, įsivaizduok… Atėjo laikas, kai tavo veide pradėjo žaisti raukšlės. Iš tikrųjų tai jos jau gerokai įsižaidė… Bet ne tai yra esmė. Šaltą vakarą apsuptas dar likusių tau artimų žmonių sėdi ir bijai prašnekti. Apie ateitį… Abiem drebančiom rankom suėmęs arbatos puodelį po truputį iš jo siurbčioji. Praeitį… Ir staiga prieš tavo akis iškyla labai keistas vaizdas. Puodelyje, tiesiog ant vandens, pamatai save, šokantį tango. Skęsti, skęsti… skęsti!!!
Šis tango buvo vienintelis šokis, kurį šokai per visą savo dabar jau besibaigiantį gyvenimą. Gailėkis, gailėkis… gailėkis!!! Dabar. Į rojų tu vis dėlto patekai.

Ir snigti pradeda kai tamsu… Svarstytina.

Na… O aš šokau žymiai daugiau. Tikriausiai dėl to rojus manęs ir nelaukia. Juk niekada niekas kvailos vilties nepavadins angeliška viltim?.. Jei tik aš norėčiau turėt tos vilties. Aš labai nenoriu, kad man klijuotų etiketę. „Angelas Nr. 71705891“ Nea… Tokių angelų didėja geometrine progresija.
- -
Vakar naktį smarkiai snigo. Lempų, apšviečiančių tave ir purviną gatvę, šviesoje išryškėdamos didžiulės snaigės krito kaip pešiojamų angelo sparnų plunksnos. Įdomu, kurį angelą ten pešiojo. Sninga, sakykim, kas trečią dieną, žiema — kiekvienais metais. Taigi pešiojamo angelo numeris jau turėtų būt labai didelis… 23:45 LIGHTS OFF!!! Mažytis nesusipratimas. Pešiojimas nesiliovė. Dabar pešioja tave.
-