Coloured darkness 2 - sapnai juk kartais taip arti tikrovės

- Sveika, - tingiai pramerkus akis, Jis nusišypso. Pasiražius pajuntu esanti glėby. Virš mano galvos svyra  pusilgiai gražūs plaukai, spindi taip seniai matytos žalios akys. Negaliu patikėti..
        Virš galvos mėlynuojantis vakaro dangus, Sereikiškių parkas.. šlamanti pavasarinė žolė.. tyliai čiurlenanti Vilnelė. Kaip keista nubust žmogaus rankose, kai ilgą laiko tarpą net nesitikėjai jį išvis išvyst..
- Pameni, kažkada tu man sakei, jog vieną dieną aš pabusiu ir suvoksiu, jog visa tai tebuvo sapnas, kad vos pramerkusi akis suvoksiu esanti tamsoj, jog visada ten ir buvau, jog niekada gyvenime negali lyti žvaigždėmis, jog meilė visvien anksčiau ar vėliau krenta, o jausmas užgęsta dar nė nepalietęs širdies..
        Tylėdamas Jis žiūri į mane. Klauso.
- Po viso to, aš taip norėjau visa tai paneigti, įrodyt tai, jog tu gali būt neteisus, apkabint, leist suprast, ką reiškia jausti taip stipriai, kad rodos nori rėkt širdim.
        Tarsi kažką suvokus, nutilstu.
- Tai buvo vien savęs apgaudinėjimas. Tu amžiams nutilai, girdėjau - su kita, kiekvieną vakarą pakeldavau akis į dangų, bandžiau žvaigždes, bet jos ir liko aukštumoj. Beveik taip pat kaip tu. Tu negrįžai, tu nė nesiruošei sugrįžt!..
        Viduj pajutau sugrįžusį maudulį, tarsi kažkas skaudžiai diegtų paširdžiuos. Nusivyliau. Nuleidusi rankas stebėjau ir laukiau, kaip dabar vėlgi prisipažinus tai kvailai jaučiuos, o kaip jis ims sureaguos? Vyliaus gal apkabins... bent pasakys ką.
          O jis kaip visada tylėjo.
- Man buvo gera su tavim ir noriu, kad tu tai suprastum. ("Ir vėl aš pradedu savas fantazijas, - susimąsčiau - kam tai rūpi? Jam? Na tikrai ne.)
          Pakėlęs galvą žvilgsniu nuklydo į tolumoj beaugančią žolę. "Tu niekada manim netikėjai, - tyliai mąsčiau toliau, bet garsiai taip to Jam ir nesakiau - kaip ir tada tu abejingas, galbūt ir pati savim nepatikėčiau, buvo juk tiek daug! Ir tiek klaidų ir ne vien iš manęs vienos. Tau niekada ir nerūpėjau. Nerūpiu. Tu visada tyli! Tylėsi dar ilgai. Kaip kažkada sakei: "O ką, tu nori, kad dėl tavo paranojų kelčiau į tavo panašią sceną?".  Aš niekada daugiau tau to neberašysiu. Neprabilsiu, nes tu negirdi. Aš stengiaus, stengiaus... Stengiaus! - surinku mintyse ir mano veidu nurieda ašara - Ar sapnuodamas žmogus gali verkti? Tuomet, matyt, tai ne sapnas - O Viešpatie, kaip man kaskart negera, kai taip jaučiuosi it kvailė. Kodėl visi gali pamiršt kitus, o aš įrodinėju tai, ant ko tau visko NUSISPJAUT..."
          Jis pasilenkia, maniau pabučiuos, tačiau tik stipriai stipriai sugniaužė man pečius. Kentėjo? Ir vėl dėl savo praeities? Mes du nusvilę angelai. "Man taip sunku tikėt jausmais – seni jie būtų ar nauji..." - tegul nesako, jog tai buvo ne jo man sakyta kažkada. Jaučiau tarsi norėtų to, kas buvo praeity išvis nė nesusijusio su šia šalim, galbūt iš čia tiesiog pabėgt. Nenumaniau ką taip ilgai mąstė, vėl laukiau to "M...", kai akivaizdžiai nelyginant šuo pasibaidžius nusipurčiau.
- Kas tau? - atsigręžė.
        Mintyse nusikeikiau. Kaip banalu tas M..., kai jau esi kartojęs tai gal milijonui, jei ne milijardui, kai jau išmokai vos ne mintinai, o niekam nieko nejaučiant... Nebesakysiu jam. Skausmo tvinksniai vis dažnėjo. Kūnas sustingęs akimirką suvirpo šalčiu. Nebesusivaldžiau. Pradėjus nebevaldomai riedėti ašaroms, įsikandau sau į ranką.
- Baik, - atitraukė riešą ir suėmė savo platų delną - Kas tau šiandien darosi? Tu visada apie mane galvoji, koks aš blogas. Aš nesistengiu tau pakenkt, o tu vis nuolat ant manęs pyksti
- Aš nepykstu. Aš - pasiilgau, - išsitiesus abiem rankom apkabinau jo platų kaklą - Pa-siil-gau. O tu to nė nesupranti. Tiksliau sakant bandai neišgirsti. Ar pameni pasaką apie berniuką ir meškutį? Niekad nepamiršiu, kaip pasakei, jog tavo akimis aš tik lakstau nuo vieno prie kitų... jog man derėtu juos visus palikti. Viskas buvo taip apgailėtina. Žmogus, juk turi turėt nors dalelę orumo. Gyvenime yra kvailas posakis: "Praradęs originalą, žmogus pradeda ieškoti kopijos..." Nebandysiu to paaiškinti giliau. Aš niekada kito padarytų nuoskaudų ilgai neužlaikydavau.
- Nepalikau tavęs, aš tik pasislėpiau, kaip visada... Tu buvai nuoširdus žmogus, bet matyt, kaip visad - aš išsigandau...
- Bet ko?
- Aš nežinau, nebebandyk to išsiaiškint iš manęs, aš nežinau... Aš dar nė pats to nežinau, tiesiog išsigandau, na o dabar man laikas, - krustelėjai tyliai tai ištaręs.
        "Bėga. Taip kaip visada.................. Kaip paprasta nuo visko imti ir pabėgti. Pasislėpti..." - pamąsčiau...
        Aš pabudau nuo švelnaus baltos mažutės plunksnos vedžiojimo per maną veidą. Šyptelėjau žmogui. Deja tai buvo ne tas žmogus... Ne Jis. Ne tas, kurio tikėjausi šalia, ne tas, kurio aš tik toliau ieškojau kituose. Susapnavau. Atsisėdus ilgai galvojau, tylėjau, galbūt nenorėjau užgožti kasdieniais žodžiais to momento, kuris realybėj gal niekad taip ir nebeišsipildys. Tos tylos, žvilgsnio.
        Ir nenorėčiau, jog dėl šito ką Jisai kada sutikus pabandytų pasakyt. Jo nuomonę žinau. Tikrovėj ji nebe tokia, nors kažkada ir buvo... Nenoriu aš girdėti tokio koks esą. Man taip patiko būti su tuo Tikru žmogum. Man buvo gera. Aš pasiilgau tokio koks buvo TADA..
          Išblankus šypsenai vėl pažvelgiau dangun, ir - sugalvojau norą.