Prie auditorijos tvyrojo įtampa. Šiugždėjo vartomi užrašai, sklaidomi knygų lapai. Brazdėjo naršoma rankinė ir… staiga nutilo – matyt, surado, ko ieškojo. Netoli lauko durų Alma ranka vis taisė plaukus, apžiūrinėdama veidrodyje baltai pudruotą veidą:
– Pažiūrėkit, kokia aš išblyškus!..
Jeigu ne egzaminas, jos elgesys būtų sukėlęs juoką… Ji, matyt, šitaip save drąsino, palaikė… Dabar niekas nekreipė į ją dėmesio… Visi buvo užsiėmę laukimu – kiekvienas vis kitaip…
– Kas bus tas, – eisiu pirmas… – pasiryžo Titas.
Stovėjau prie lango… Gal laukiau laimingos akimirkos – išlaikyta, gal skausmingo nusivylimo – nepasisekė. Kuo ilgiau stovėsiu, tuo labiau pradėsiu bijoti – tą labai gerai žinojau, bet vis nesiryžau eiti. Baimė kaustė rankas ir kojas, painiojo liežuvį…
Pagaliau likau paskutinė. Prislinkusi prie auditorijos, pravėriau duris ir nuėjau prie stalo. Virpančiais pirštais paėmusi lapelį su klausimu, atsisėdau… Dėstytoja kažką pasilenkusi rašė į sąsiuvinį.
Pajutau, kad staiga visos tos mano dvasiai tolimos žinios tarsi išgaravo. Baimė sukaustė mintis. Galva darėsi tuščia… Perskaičiau klausimą ir suvokiau – nieko nežinau. Apėmė visiškas abejingumas. Galėjau kažką pasakyti, pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet nebuvo noro. Visa širdimi nekenčiau visų tų materializmų… Klausimą būčiau galėjusi išdėstyti visiškai kitaip negu parašyta knygoje, bet privengiau… Mano samprotavimų niekam nereikėjo… Jais būčiau sau tik pakenkusi.
Kažkur pasąmonėje slypėjo mintis, kaip materija gali būti pirmesnė už sąmonę… Argi negyvas molio gniutulas, pavadintas materija, be protingos veiklos galėtų pradėti veikti, judėti arba net mąstyti?.. Be sąmonės jis juk visiškas niekas!.. Kaip be mąstymo jis galėtų atsirasti? Tai argi materija gali būti pirmesnė už sąmonę? Nesąmonės… Be mąstymo niekada negali būti ir materijos… Kažkas mąstantis, aukštesnis už ją turėjo tą materiją sukurti…
Staiga prisiminiau mamos pamokymus, kad kartais protingiausia – patylėti… Pagalvojau, kad galiu arba nusikalbėti, arba prisidaryti bėdos…
– Prašom prieiti arčiau, – pratarė dėstytoja. – Sėskitės ir dabar jau jūs dėstysite man...
Atsisėdu ir tyliu.
– Na, prašom…
– Šiuo klausimu aš geriau patylėsiu… – sušnabždu.
Stoja tyla. Ta moteris priešingoje stalo pusėje pagaliau pakelia galvą:
– Galite eiti… Ateisite, kai turėsite, ką pasakyti…
Išeinu iš auditorijos… Kažin ar galėsiu jai kada ką privaloma apie materiją pasakyti… nebent išmokčiau atmintinai…
1998