Geltona pienė godžiai
gėrė tyrus rasos lašus,
iš lėto skleidė trapius
lapelius sveikindama
kylančią saulę.
Liauną jos liemenį
švelniai apkabinęs
siūbavo pietys, o
ji šypsojosi vyturio
giesmei aidint
kvepiančiais laukais
ir netikėjo, kad
tavo rankos jau
niekad vėjo nepakeis...
2004 m. balandis 20 d. 20: 54