Tą vakarą, kaip ir kiekvieną kitą, aš pėstute keliavau namo. Nepasakyčiau, kad tas kelionės būdas man patiko. Viena problema, kad aš neturėjau transporto priemonės. Tiesa neturėjau mašinos ne todėl, kad uždirbu mažai, o galbūt dėl to, kad niekada nemokėjau taupyti. O šiaip…. “Nėra ir nereikia” – sakydavau kai kas nors bandydavo man prikišti, mašinos nebuvimą. Juk šiais laikais daugumai mašina reikalinga labiau, nei jų pačių kojos. Man ji irgi nebūtų pamaišius, bet kaip jau sakiau, niekada nemokėjau protingai planuoti išlaidų. Taigi, aš kaip ir kiekvieną kitą vakarą ėjau tuo pačiu maršrutu darbas-parduotuvė-namai. Mano darbovietė buvo netoli nuo namų, todėl, tiesą sakant, aš net mėgavausi tuo ritualiniu pasivaikščiojimu. Aš jau buvau prie pat savo daugiaaukščio namo laiptinės, kai danguje pastebėjau krentančią žvaiždę. Prisiminęs apie norų išsipildymą krentant žvaigždei, aš kaip paskutinis idiotas, užsimerkiau ir pradėjau įsivaizduoti automobilį. Nebrangų, ekonomišką, tačiau prabangiu vidumi. Geriausia, kad vidaus interjere vyrautų oda….. Aš taip įsijaučiau į šį užsiėmimą, kad net ėmiau užuosti odos kvapą. Tokį sunkų naujos lakuotos odos kvapą. Aš stipriau patraukiau nosimi ir sunerimau: odos kvapas nebuvo mano vaizduotės padarinys. Jis tikrai buvo. Aš dar kartą patraukiau nosimi. Kvapas dar labiau sustuprėjo. Aš lėtai atsimerkiau ir nustebau. Sedėjau odiniame krėsle pastatytame kambaryje. Lėtai, nustebęs apsidairiau. Kambarys buvo nedidelis, tačiau tvarkingas ir prabangiai apstatytas. Aš lėtai pakėliau ranką prie veido ir įsignybau. Skaudėjo. Reiškia neužmigau kur nors prie darbo stalo.
- Ar čia yra kas nors? – sušukau.
Jokio atsako. Aš lėtai atsikėliau ir ėmiau vaikščioti po kambarį, jį apžiūrinėdamas. Kas jau kas, o buto šeimininkai tikrai turėjo gyventi pasiturinčiai. Bute buvo keturi kambariai, vonia su tualetu ir virtuvė. Ir koks apstatymas. Vien vonia, kaip mano pusė buto. Apėjęs butą ėmiau jausti tokį jausmą, kad kažko trūksta. Atsakymas sukosi kažkur galvoje, bet man niekaip nesisekė jo sugauti. Staiga, lyg su pagaliu būčiau gavęs į galvą, suvokiau, kad bute niekur neradau langų į lauką. Greitai vėl aplėkiau butą. Tikrai! Butas neturėjo langų. Visur atsimušdavau į lygias sienas. Šviesa sklido iš mažų šviestuvų. Suglumęs atsisėdau. “Ne, čia tikrai kažkas yra man nesuvokiamo” – pamaniau, - “gal kraustausi iš proto? Gal mane ištiko širdies smūgis aš numiriau, mano siela pateko čia, o kūnas paliko gulėti ant šaligatvio?”
- Ne nieko nebus. Šitaip bemąstydamas tikrai išeisiu iš proto, - pasakiau sau, ir atsistojęs ėmiau žingsniais matuoti kambarį.
Apsičiupinėjęs kišenes, su džiaugsmu jose suradau cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Su pasitenkinimu užsirūkiau. Lėtai išpūčiau dūmus ir pajutau, kad vėl galiu mąstyti blaiviai. Staiga man į galvą dingtelėjo viena mintis. Aš greitai atsistojau ir nušuoliavau į virtuvę. “Juk šaldytuve turi būti alaus” – pamaniau. Staigiu judesiu atplėšęs šaldytuvo dureles, iš nustebimo net išsižiojau. Šaldytuvas buvo iki viršaus prikrautas kažkokio užsenietiško alaus. Aš greitai pasičiupau vieną skardinę ir atsidaręs gurkštelėjau. Vienu žodžiu – birzgalas, bet gerti galima. Taigi parimęs jau prie kažkelintos alaus skardinės, ėmiau apmąstyti savo netikėtą padėtį. Dar neseniai aš buvau klestinčios įmonės darbuotojas, o dabar sėdžiu kažkokiame bute be langų ir geriu kažkieno alų. Aš jau supratau, kad tai pagrobimas, tačiau kaip aš atsidūriau čia? Štai koks klausimas nedavė man ramybės...