Katrutė (juodraštis)

Virš horizonto pakibo juodas debesis. Po juo pasislėpę paskutiniai saulės spinduliai paskleidė prieblandą. Artėjo audra... Nutilo vėjas. Gamta susigūžė lyg grėsmingas žvėris, pasirengęs lemtingam šuoliui...
Krustelėjo vienas beržo lapelis. Juo pasekė antras, trečias... Vėjas, apsukęs ratą, sulingavo visą medį, šuorais pereidamas į greta augančius... Susikabinęs su audra ir greitai lėkdamas, jis kėlė nuo žemės ne vietoje padėtus lengvus daiktus ir nešė laukais... Dusliai sugrumzdėjo už dangaus varčios užkliuvę griaustinio ratai... Vieną, kitą kartą... Vingiuojanti žaibo strėlė perskrodė debesį ir trinktelėjęs griausmas tartum perskėlė jį per pusę...
Žirniais į langą ėmė barbenti stambūs lietaus lašai. Jie jungėsi į sroves ir bėgo upeliais per kryžiumi į Vakarus atsisukusio lango stiklą.
Išsigandusi stipraus trenksmo, palangėje mekeno ožkelė, šaukdama išsislapsčiusius ožkiukus. Iš šiaudų pintas aptvaras dar labiau temdė vienintelį  švarų ir jaukų kambarėlį, kuriame šmirinėjo sukumpusi senučiukė. Ji irgi susigūžė ir net tūptelėjo…

Atsisėdusi ir parėmusi rankomis galvą, ji vėl matė tą baisiąją naktį, kai liepsnų liežuviai laižė žaibais besisvaidantį dangų. Degė jos didelė graži troba, visada erdvi ir švari. Mažai kas liko po gaisro, kurį jau smarkiai įsisiautėjusį per vėlai pamatė kaimynai. Ir liko Katrutei tvartas, kuriame ji nežinia kaip sugebėjo įsirengti vienintelį kambarį, atstojantį ir virtuvę, ir miegamąjį. 

Taip ji ir gyveno: turėjo daržą, kurį įdirbti padėdavo kaimynai, ir ožką, kuri ją maitino... Dar katiną ir keletą vištų.
Taip metų metus ji nesikeitė. Atrodė vis tokia pat miela maža gunktelėjusi senučiukė, kiek paslaptinga su tomis savo ožkomis. Jos buvo ne tik maitintojos, bet ir gyvenimo draugės, su kuriomis ji šnekėdavosi: kiek bardavosi, bet visada švelniai, kiek guosdavosi ir pasakodavosi apie savo senatvę ir vienišą būtį...
Jos keistą būstą ir ožkeles mėgo vaikai: priraudavo žolės, žaisdavo su ožkučiais...

Praėjo daug metų. Katrutė dar labiau sukumpo, į žemę kaskart labyn linkdama...
Kartą, išgirdę ožkas labai gailiai bliaunančias, rado ją žmonės lovoje gulinčią, pasikelti nebegalinčią. Susirgo Katrutė, į ligoninę ją išvežė... ir gyvos iš ten jau nebeparvežė...
Parvežė karste, bažnyčios lavoninėje pastatė... Susirinko kaimo žmonės kitą rytą paskutinį kartą josios palydėti. Nebuvo nei gėlių, nei vainikų... Viena kita artimesnė kaimynė ašarą nubraukė...
Liko kapas ir ant jo uždegta žvakelė, tokia pat vieniša kaip kad buvo Katrutė...