Mažoji Lili

Šeštadienio rytas. Vėl mažoji Lili vangiai pravėrė akis. Tušti namai ir girdima tyla priminė mergaitei apie jos vienišumą. Lėtai slenkančios valandos buvo tarsi seniai sukurtas filmas be scenarijaus vis sukamas ir sukamas kiekvieną dieną. Lili skaitė jau daugybę kartų skaitytas knygas. Vartė jau spėjusius apiplyšti žurnalus. Veikiantis televizorius jai įrodė tik tai, kad kažkur pasaulyje yra daugybė žmonių laimingesnių už ją, mažąją Lili. Taip slinko diena po dienos. Kiekvieną rytą prabudusi mergaitė jautėsi vis vienišesnė ir vienišesnė. Taip, ji turėjo tėvus, bet jie pastoviai dirbo nematydami savo mažosios princesės, kad suteiktų jai geresnį gyvenimą. O gal jie darė taip, nes jiems labai patiko jų darbas, o apie mažų vaikų auklėjimą jie nieko neišmanė. Bet tai nesvarbu, svarbiausia buvo tai, kad mergaitė jautė didelį liūdesį ir kažkokį skaudų diegimą po krūtine.

Vieną rytą ji pabudo nuo skaisčių saulės spindulių, kurie žaidė ant mažo jos veiduko, suposi ant garbanotų plaukų. Atsikėlusi ji staigiai pribėgo prie lango ir užvertė galvą į dangų. Tokio nuostabiai žydro dangaus ji dar nebuvo mačiusi. Ir kol dar šiandien senis Liūdesys nespėjo užvaldyti jos kūnelio, mažoji mergaitė nusprendė ištrūkt iš namų ir pabūti gamtoje. Tačiau kažkas buvo ne taip. Visi pastatai buvo panašūs į kartonines dėžutes, paukščiai priminė išlankstytus lėktuvėlius. Tuomet mažoji mergaitė nusprendė apsilankyti miške. Ji manė, jog ten ras kažką tokio, kas supurtytų jos mažą trapų kūnelį. Ir tuomet dingtų liūdesys ir ta nepakenčiama vienatvė. Tačiau miškas buvo nepanašus į save. Mergaitė nematė medžių, o tik vietoje jų kreivus elektros stulpus. Prisėdusi ant žemės ji suprato, jog tai kalta surambėjusi jos širdis. Viskas dėl to, jog ji jaučiasi niekam nereikalinga. Todėl ir aplinkinis pasaulis toks pilkas ir niūrus, praradęs spalvas ir formas. Dar vienas skaudus smūgis, dar didesnė liūdesio banga.

Mažoji mergaitė ir vėl užsidarė namuose tarp tų pačių sienų, žaislų ir vakarykščių dulkių. Įsitaisiusi fotelyje priešais židinį ji stipriai, stipriai užmerkė akis, ir savo maža širdele troško, jog tai būtų baisus sapnas, juoda migla, iš kurios ji niekaip negali išsikapstyti. Staiga Lili prisiminė, kai kartą buvo girdėjusi, jog meilė tai kažkas panašaus į jausmą, kai iškeli į dangų rankas ir vis sukiesi ratu. Mergytė taip troško mylėti save, tėvus, visą pasaulį, jog mikliai pašoko ir sparčiai pradėjo suktis ratu. Ji vis sukosi, sukosi, kol galiausiai parkrito ant žemės. Ar mano širdis jau prisipildė meilės? Ar pasaulis jau tapo gražesniu, - mąstė sumišusi mergaitė. Rankos tos pačios ir kūnas tas pats. Lili nebespėjo nieko pagalvoti, nes visai nelauktai bene pirmąsyk suskambo durų skambutis.
- Labas, aš tavo naujoji kaimynė Satyra, - tarė maža mergaitė anapus durų. Šnekėjosi jos neilgai. Bet tą akimirką Lili suprato, kad kažkas pasikeitė jos gyvenime.

Nuo šiol Lili kiekvieną rytą pabusdavo su vis didesne šypsena veide. Vis skubėdavo susitikti su naująja drauge Satyra. Mažosios princesės akytės pradėjo žybėti kaip maži deimantukai, o ji pati panešėjo į nuostabiai išsiskleidusią gėlelę, kuria galėjo džiaugtis visi aplinkiniai.

Vieną rytą, kai Lili šukavosi savo plaukus priešais mažą veidrodėlį, jis akimirksniu nukrito ant žemės ir subyrėjo į tūkstančius šukių. Durų skambutis, o už jų verkianti Satyra. Jos tėvai ir vėl išsikrausto į kitą miestą, todėl ji atėjo atsisveikinti su geriausia drauge Lili. Jos apsikabino ir dar ilgai stovėjo tarpdury žadėdamos niekada nepamiršti šios draugystės. Netrukus Satyra padavė Lili atsisveikinimo dovaną, mažą šuniuką, dar kartą apsikabino ir Satyra išvažiavo.

Mažoji Lili negebėjo tvardyti ašarų. Nubėgusi į tamsiausią kampą kukčiodama ten prasedėjo visą vakarą. Ten praleido ir naktį. Galbūt ji dar ilgai būtų ten sedėjusi, bet šuniukas, kuri ji vėliau pavadino Barniu, pradėjo ropštis Lili kūnu ir laižyti jos visą jos mažą  veiduką. Mergaitė smarkiai apsikabino savo augintinį ir pirmą kartą pasinėrė į svajonių karalystę.

Mintimis ji nuskrido i žalią pievą, kurioje augo tūkstančiai gėlių. Žiogai griežė nuostabiausią melodiją, o margaspalviai drugeliai šoko gražiausią šokį danguje. Mažoji Lili buvo neapsakomai laiminga, bėgiojo gaudydama savo šuniuką, o atsigulusi kalno papėdėje ji gerėjosi debesimis, kurie kas kart keitė formas. Netrukus mergytė grįžo į realybę pažadinta šuns inkštimo.

Pakilusi nuo žemės ir apsirengusi žaliais žirneliais nusėtą suknelę mergaitė išvedė Barnį laukan. Jie nubėgo kartu iki miško, kuris buvo sodriai žalias. Vaikščiojo išmintais takeliais, klausėsi paukščių dainos. Ir viskas mažąjai Lili priminė jos svajonę. Štai, ant žemės gulinčioje medžio pliauskoje ji įžvelgė barsuką. Kažkur truputį tolėliau išsikeroję medžiai buvo panašūs į namelį ant vištos kojelės. Staiga Barnis pradėjo lakstyti aplink mažąją mergytę ir jo pavadėlis apsivijos Lili kojas. Norėdama išsipainioti ji pradėjo suktis ratu, kaip ir tąkart priešais židinį. Visai netikėtai ji apsvaigo nuo daugybės pojūčių, kurie visą laiką buvo kažkur pasislėpę. Lili pasijautė tarsi būtų patekusi į pasaką.

Ryte mergaitė pabudo pajutusi, kad kažkas laižo jos delną. Ji suprato, ko norėjo Barnis, tad mikliai apsirengusi išbėgo laukan. Buvo dar labai anksti ant žolės buvo susikaupę rasos lašeliai, todėl braukant kojas žolėjė, sušlapo visi pirštukai. Staiga ji pažvelgė į horizontą. Tolyje matėsi kaip pradeda kilti saulė. Aukso spalvos kamuolys buvo akinantis, o spinduliai pervėrę rasos lašus sužibo visomis vaivorykštės spalvomis. Kuo saulė aukščiau kilo, tuo labiau apšvietė mažosios Lili kūnelį ir sielą. Tą akimrką Lili suprato, kokia ji ypatinga, laiminga ir koks nuostabiai gražus pasaulis.