Apsisuk ir išnyk

Už lango dūžtančios sienos,
pabyra likimų veidai,
neliesk akimis horizonto,
užsimerk ir pasistenk užmiršti tai.
Tyliai sprogsta pilnatvė,
ištirpsta varpų gaudesy,
kuproji į šventųjų pusę,
nešiesi su savim milijonus prieštaringų minčių.
Eglių šakų kvapais vingiuoji,
apsidairai, o visi keliai į tenai.
Akimirkom sulaistyti metai gėlėmis prikelti,
vėjų balsais išdainuojama vienatvė.
Stovi, o pro šalį švilpia metai.
Apsisuk ir išnyk.