Kažkodėl nepamenu
tavo akių spalvos.
Turbūt jos pilkos.
Kaip ūkanotas
ryto dangus
po lietaus,
kai oro atsigerti gali...
Taip švelniai pilkos
kaip kelias,
vienodai ir lygiai
skaičiuojantis mylias
už nugaros.
Taip gera važiuoti kažkur.
Kelias.
Ir aš.
Ir nieko daugiau.
Jos vėjo pilkumo,
kai taršo jis plaukus
prieš lietų.
Tarsi įkvėpčiau
miglos pažadėtos
audros
tavo akių
gilios pilkumos...
Taip.
Visgi jos pilkos.
(P. S. Kažkaip pamėgau miglos spalvą...:)