Būti. Diodu.

this is where my journey ends
Sėdžiu. Aplinkui - prieblanda.
Akys skauda, galvoje sukasi krūva padrikų minčių, atsiminimai maišosi su ateities vizijomis, o smegenys, nespėdamos susidoroti su tokiom nesąmonėm, plėšia save į tris dalis.
remembering things i`d like to forget
but such things just keep crawling back.
vėl pradėjau žiūrėti į dangų. Kvailas įprotis. Kvaila jaustis svečiu šitame pasaulyje. Kvaila žiūrėti į žvaigždes pro liuką, ir galvoti, kad galbūt kažkas, kažkur, žiūri į svetimą dangų, ir irgi yra vienas, uždarytas pasaulyje, kuris bedieviškai gražus, bet tuo pačiu metu šaltas ir svetimas. Kvaila, nes esu tik vidutinybė. Kiekvienas norėtų būti kažkuo ypatingas; deja, ne kiekvienam lemta pasiekti aukštumas. Nesvarbu, ar esi geriausias vairuotojas savo šalyje, ar esi geriausias programuotojas, ar esi turtingiausias, ar esi kiečiausias “quakeris”. Priesaga -iaus yra svarbu. Svarbiausia, nes be jos esi eilinis diodas milžiniškoje schemoje. Principe, esi visiškai nereikalingas, schema gerai veikia ir be tavęs, bet esi paliktas kaip atsarginis variantas. Dėl viso pikto. Jei kada reikėtų pavairuoti. Jei kada užsimanytum pusėtinai veikiančios programos, arba prireiktų sutvarkyti kompiuterį. Jei kada pritrūktų pinigų cigaretėms. Jei kada prireiktų peties, ant kurio galėtum išsiverkti. Labai naudinga. Juolab, kad nieko už tai nereikės atiduoti, o jei ir reikės - tai nedaug.
Paskambina metus nematyta ir negirdėta mergina. “Labas, atsimeni mane”... aišku, atsimenu. Juk bėgau nuo tavęs, nuo skausmo, kurį būtum suteikus man. “Mano kompas sugedo... gal gali pasižiūrėti? ”. Pasiūlau jai užsiimti oraliniu seksu su manimi. Atlikti minetą. Ji baisiai įsižeidžia ir, pademonstravus savo verbalinius sugebėjimus ir rusų kalbos žinias, padeda ragelį. Man gera. Ji man niekada daugiau nebeskambins.
Gatvėje sutinku draugą. Jis paprašo cigaretės. Rūkydamas paklausia, koks CD mano CD grotuve. “O muzikos nors kartais klausai? ” - paklausia, išgirdęs “Nine Inch Nails”. Sulaužau jam nosį. Skauda ranką, o aš - atsikratęs balasto. Draugai. Kaip abstraktu.
Tėvai paprašo parvežti bulvių iš kaimo ir iškilmingai įteikia savo mašinos raktus. Išvažiavęs į gatvę, įsirėžiu į “mokomąjį”, sprunku iš įvykio vietos, bėgu nuo policijos, apsiverčiu ir iš inercijos nuverčiu pušaitę. Teisių nebeturiu, tėvai nebeturi mašinos, o aš pats važinėju troleibusu, ir man į veidą kosčioja alkoholikai. Aš užuodžiu gyvenimo kvapą. Ne, pasirodo, tiesiog apsimyžo keleivis - valkata.
Sėdžiu bare, ir baigiu išmaukti n-tąjį bokalą. Šalia manęs sriūbčioja vaikinas, kuriam kažkas labai nepasisekė. Aš vėl jam “pastatau” alaus. Jis verkia, o aš linksiu galva. Matau, kad jam jau gana. Palydžiu namo. Parodau, kaip teisingai sumegzti kilpą. Jis per girtas, kad pririštų virvę prie šviestuvo. Surišęs mazgus, išeinu. Matau, kaip penkto aukšto lange prigesta šviesa, ir kaip sutrūkčioja pakaruoklio kojos. Nusispjaunu, užsidegu cigaretę ir nueinu.
Pareinu namo, į tamsią šilumą. Giliai atsidūstu ir griūnu į lovą.
Jokių minčių.