Saulės išdegintas molžemis raudonavo pro sunykusią žolę. Lyg nesibaigiančioje pirtyje besikaitinanti moteris, iškėlusi į dangų išdžiovintas rankas, žemė maldavo vandens. Tik to vandens dangus vis nedavė ir duoti nežadėjo. Saulė pro karščio miglą skleidė mįslingą šypseną, vis labiau ir labiau kietindama ir taip jau kietą molžemį.
Norėdama išjudinti ilgai medine kuoka daužiau į šonus kuolą, kuriuo buvo pririšta mūsų juodmargė. Ji atslinko ir sustojusi žiūrėjo į mano pastangas didelėmis protingomis akimis. Karštis siurbė šlapius karvės šonus, didelės įkyrios musės lindo į akis. Mūsų maitintoja liūnai nuleidusi galvą šnairomis žvilgčiojo į aprudusį žolės plotelį, ant kurio rengiausi ją rišti. Pagaliau šiaip ne taip ištraukiau sulinkusį kuolą, bet karvė tarsi įbesta nesijudino iš vietos. Jėga lenciūgu truktelėjusi gyvulį prie apgailėtino pievos lopinėlio, įbedžiau į molžemį metalo strypo galiuką, bet viso įkalti nepajėgiau – jis vis labiau linko į lanką.
Šalia manęs lyg iš žemių išdygo kaimynė ir, padėjusi ant didžiulio akmens, kitu akmeniu ilgai tiesino sulinkusį kuolą.
– Iš kur, mergyt, tavyje tiek jėgos?
– Čia ne aš kalta, o išdžiūvusi žemė…
– Taigi… karščiui galo krašto nematyti…
Padėkojusi rengiausi nueiti, bet moteriškė, nužvelgusi į nuplikusią pievą liūdnai šnairuojančią karvę, užvedė šneką:
– Jūsų irgi sena…
– O jūsų?..
– Nebeturim… – skarelės kampu šluostėsi akis. – Gyvulys kaip žmogus, pripranti ir negali užmiršti…
– Pardavėt?
– Geriau neklausk, liūdna istorija, – vėl šluostėsi ištryškusią ašarą. – Atėjo ta diena, kai ji visai užtrūko… Sausai bergždžios juk nelaikysi, nors ir labai ją mylėjo mano jauniausioji… Iš namų nenorėjo išleisti tą lemtingą dieną, verkė apsikabinusi karvės kaklą… Tėvas griežtai dukterį subarė ir išsiskubino prie gyvulius superkančios mašinos… Mergaitė juos abu paslapčia lydėjo brisdama rugiais… Jiems pasibaigus, staiga išbėgo ant kelio ir paprašė tėvo, kad leistų paskutinį kartą pakasyti virvės nuveržtą karvės paragę. Apglosčiusi žaląją, vėl šmurkštelėjo į rugius, krito ant žemės ir graudžiai pravirko… O karvė vedama vis muistėsi, gręžiojosi į namų pusę ir gailiai mūkė… Vyras vakare grįžo nepanašus į žmogų…
– Kas nutiko?..
– Taigi karvė, įleista į gardą pas likimo drauges, iš pradžių nuleidusi galvą slinko su banda, o paskui sustojo kaip įbesta… Šitaip atsilikusi, apsisuko ir, šokinėdama per tvoras, pasileido atgal… – toliau pasakojo moteriškė. – Ji bėgo neatsigręždama nuo savo lemties tokiu greičiu, kad niekas neįstengė pavyti… Įveikusi paskutinį užtvarą, krito ant žemės ištiesdama kojas… Atskubėjo veterinarai… Išskrodę pasakė – plyšo širdis… Matai, kaip nujausdamas mirtį, gyvulys nuo jos dar tikėjosi pabėgti…
2003