Karavelė

Dienų baltosioms karavelėms dūžtant,
gaisrai užgęsta vakaruos,
ateina vakarai – kaip šunys,
bet negula prie kojų pamiegoti,
o neša mano atmintį po gabalą -
visas mintis, lig paskutinio noro,
tenai, kur vakar buvo tavo “labas”.
Tuos vakarus aš dresiruoju
tik naktys vėl išsirikiuoja,
Mėnulis šalnoje dreifuoja,
aš nuspiriu nuo kelio akmenį
ir sėdu vėl į karavelę juodą
atplauksiu ten, kur lauki ir tiki,
pasiklausysiu tavo juoko
prie kojų liepsiu gult šunims
ir šitaip bus, kol Saulės kvapas
ryte mūs karavelę nudažys.
...........................................
ateina vakaras – kaip šuo,
atsigula prie tavo kojų ,
ir vėl nuo kelio spyną nuspiriu,
į juodą karavelę sėdu...
nuo irklo krenta vienas lašas
toks panašus į tavo ašarą
jau Saulė karavelę dažo.

QQQ