Už lango nusišypsojo amarilio žiedas. Aš žinau, jis man šypsosi... Pamojuoju ir einu tolyn. Naktinis miestas žaidžia slėpynių. Vienas, du, trys... šimtas. Užsidega šviesos, slėpimosi laikas baigėsi. Kimiai nusijuokiu. Ieškok, mieste, iškok. Manęs vis tiek nerasi. "Jei įkliuvom - norėjom įkliūti"- galvoje suskamba vieno eilėraščio eilutė. O aš nenoriu įkliūti. Nerasi manęs, mieste, kad ir kiek šniukštinėtum smalsia nosiuke. Tu tik pavargsi, tada susirangysi kaip didelis didelis katinas ir murksi, kai kylanti ryto saulė glostys tave. Bet dar ne rytas. Saulė dar ne čia... Slėpynės tęsiasi. Tik aš jau nebenoriu slėptis.
Vėjas taršo plaukus. Jo gaivus prisilietimas man kažką primena,, bet atminties koridoriuose nepakyla joks šešėlis, sąmonė neprisimena... O ar nori prisiminti? Dabar tai nesvarbu.
Tolumoje spingsi žvaigždės... Jų šalti spinduliai ramiai rodo kelią sapnams. Jų šalti spinduliai susilieja nuo mano žvilgsnio.
Mieste...
Mieste! Surask mane, paimk už rankos kaip neklusnų vaiką ir švelniai priglausk prie savęs..
Mieste, susirangyk kaip didelis didelis katinas ir sumurk. Gal taip greičiau ateis saulė?
Mieste...
Mieste, toje arbatoje buvo per daug cukraus, pakalnutės kvepėjo per svaigiai, o ir rožių buvo per daug..
Mieste!
Man juk nusišypsojo amarilis.
Mieste, ar surasi mane iš naujo?