***

Agnei



... Grįžusi namo ir numetusi knygas, Ji giliai atsiduso... Bet neleido nuovargiui Jos pargriauti...
Ant grindų ropojo Jos ašaros (lyg skaisti pavasario saulė), šypsojosi...
O Jai šypsotis nesinorėjo... Ji liepė ašaroms prasmegti  skradžiai kilimo. Kas gali suprasti Jos liūdesį? Juk visas šis kambarys buvo permirkęs neviltim. Ji rinko neviltį lyg bitutė nektarą – dievų duoną. Kas Jai buvo kitų neviltis? – Jos duona? Gyvenimas? Ji pati nežinojo... O gal žinojo, tik bijojo garsiai ištarti. Ji kiekvieną dieną rinko, it nektarą, kitų skausmą, neviltį, baimę, ašaras. Ir it skaisčią mozaiką lipdė iš jų žaizdą. Tokią puliuojančią ir pavargusią.
Tik savo skausmo Ji niekaip negalėjo paliesti... Jis tūnojo čia, ten, kažkur... Bet visada buvo šalia. Ir Ji žinojo, kad kamabary, tarp daugybės kitų skausmų, slepiasi Jos vienintelis ir pats brangiausias skausmas.
Tik tereikia prieiti prie daugel pavasarių nevalyto lango... Ir kraujuojančiom nuo ašarų akim pažvelgti į žiemą pražydusią gėlę. Tokią raudoną, tokią skaisčią ir virpančią saulės spinduliuose – štai Jos skausmas. Gėlėje. O ant stalo tirpsta šokoladiniai ledai. Dovana. Gimtadienio proga... Kambary taip saldžiai tylu. Ji atremia savo karščiuojančią kaktą į dulkiną langą... Ir jaučia, kaip šaltis žnybteli skruostą, nosį, nušluosto vieną ašarą, kitą, trečią, ketvirtą, penktą... nespėja – ašaros teka skruostais ir kaip pavasarinių varveklių skausmas byra jai į delnus.
Tos ašaros bus dovana tau...
                                              Tik reikės pajusti
                                              pavasarį.
Staiga kambarį suskaldo į tūkstančius kristalų beviltiškas Jos verksmas – ant sienos pradeda tirpti lipdyta mozaika ir tirštais lašais slinkti žemyn - užtvindo grindis ir
                  skandina
                                              dusina
prausia                  ir                            smaugia
                                                                                              Ją...
o Ji geria, spjauna,
                              springsta, taško, šaukia, klykia,
drasko nagais gėlę, stiklą, apanka, nebemato... ir dingsta...
Jos nebelieka.

O dar ryte jai šypsojosi saulė, snaigės krito ant plaukų ir linksmai tirpdamos pasakojo, kaip gražu ten – žvaigždėse – begaliniuose paukščių kapinėse.
Dar ryte Ji kišenėje drebančiom rankom spaudė Pelikano plunksną ir mintyse linkėjo geros dienos...
Dar ryte, sėdėdama mokyklos suole, Ji rašė laišką... (vėl, kaip ir kiekvieną matematikos pamoką) jūros arkliukui... gyvenančiam senai pamirštoje vaikystėje.
Dar ryte Ji žinojo, kad galės „perplaukti jūrą dėl savo svajonės“ ir kad pasiekusi Soliarį Ji nusiramins ir tikriausiai šypsosis, nes ras draugus...
O dabar...
              Ar tu jauti kambarį žalių ančių atskraidintą šaltį?
Priprask...
Taip dabar bus visada.
Šššš... Tyliau.  O ar girdi Tylą?
Priprask...
Tai aš ją tau atsiunčiau
                                      Ir tyla dabar miegos amžinai,
tik gaila, kad Ji nespėjo nusišypsoti....
                                                            nespėjo padovanoti savo
vienintelę dovaną (šypseną)...
                                              tam....
                                              tikram...
                                                                žmogui...
Ir kai naktį tau kažkas suspaus širdį...
Žinok, kad atėjo laikas...
                                      Gyventi...
O dovanota Pelikano plunksna skraidins tave, gal blaškys...
Atsikelk...
                  Tyliai pramerk akis...
Ir visada šalia bus ji...