aš gal neišmoksiu
žodžiais kalbėti
o paukščių gi šnektą
jau būsiu pamiršus
tada su dievais
prasikaltusiais žemėj
medin įlįsiu
sparnų auginti
pavasariais galit
ateit jų raškyti
įmerkę į dubenį
laukt kol išskris
ir būsit man gražūs
jūs nematyti
žmonės: kiekvienas
klausiantis vis