Akistata

Išgert su manimi arbatos
ir žvilgsnio nenusukt gali?
Tylėk, jei nori, tu - abatas...
Akistatoj su lemtimi
susipažink - dukra tavoji,
Marija - saulės spindulys.
Ji nuo gimimo - nebylioji,
tik žvilgsnis jos tarsi ugnis.

-  -  -  -  -  -  -  -  -

Lyg perverta erdvė virpėjo,
kai žvelgė tėvas ir dukra.
Abato akyse spindėjo -
Sveikamarija... Tu... mana.
Ir laikas nebūtin nuskriejo...
Lyg geismas šąlo arbata...
Jie apie Meilę vis kalbėjo
tik jiems suprantama kalba...