Aštrūs nagučiai kartais taip stipriai įsikimba mano sielon...
Jie mano žvėrys, mano augintiniai, mano išpuoselėtos svajonės ir idealai. Globoju juos, glostau, vienišais vakarais kalbuos ir pasakoju jiems savo ateitį, kurios nebuvo. Myluoju juos savo sapnuose, keliuos su jais ryte ir vis tikiuos, kad mano žvėrys manęs neskaudins šiandien.
Užauginau juos stiprius ir geidžiančius, beatodairiškai siekiančius tikslo. Jie gajūs – net jei numarinu kokį vieną, tai atgyja dar godesni, su aštresniais nagais, kietesniais dantim.
Negaliu jų palikti – jie mano, juk taip auginau ir guodžiaus jiems. Todėl jie taip puikiai pažįsta mano silpnybes. O be to, kas šiais laikais meta lauk, ką jau turi?
Aštrūs nagučiai kabinas – pasiilgo mano skausmo, jie juo maitinas... Šypsausi... CARPE DIEM.
Atšipot, gyvatės?