tu

Žavingai tylu. Aplinkui tylu. Tyla atsargiais žingsniais sėlina link mano lovos. Fosforinių avyčių šviesa išryškina jos akis, šypseną, nagus. Man rodos, kad aš prabundu. Tyla man seks pasaką.
Angele, mano paguoda. Matai – aš lėlė:
Tik – tik – tik sukasi mergytė. Maža mergytė. Geltonom kasytėm. Geltonos kasytės surištos raudonu kaspinu. Suknelė. Matai, aš lėlė, aprengta suknele, siekiančia kelius. Mergytės batukai – raudoni. Tik – tik – tik sukasi lelytė. Sukasi aplinkui...
Man sukasi galva...
Sniegas...
Baltai pilkas sniegas limpa prie mano drabužių. Prie mano akių. Šalta. Nematau. Stiklinis gaubtas skyla ir aš jaučiu skausmą.
Diegia...
Angele, ar girdi? Man sako, kad aš sušalus. Netiesa. Širdis dega. Bet ji mirus. Viską užkloja sniegas. Dirbtinis. Dirbtinis sniegas.
Mane liečia. Mane liečia jų pirštai. Jie šilti. Sako, aš nieko nebejaučiu. Netiesa. Aš jaučiu...
Jų pirštai – plastamasiniai. Jie semia delnais limpantį sniegą ir pila ant manęs. Sako, kad man šalta. Sako, kad taip mane sušildys. Netiesa. Man seniai karšta. Nuo melo.
Matau...
Aš matau pilką mišką. Medžiai. Jie netikri. Jie sukurti. Sukurti plastmasinių pirštų.
Žemai...
Žemai matau šviesas. Netiesa. Sako, tu akla, nes jų akys girtos nuo tuščių butelių. Pakelti rankas. Man sako pakelti rankas. Bet aš negaliu. Negaliu, nes jos pririštos. Pririštos prie tavo sparnų. Tu miegi. Angele, tu miegi. Negirdi. Negirdi, kai laša mano ašaros ant žalios limpančios žemės. Tu negirdi. Tave skiria stiklas. Tu gali mane išgelbėti. Iš tavo akių byra juodos ašaros. Jos dera prie tavo baltų sparnų. Tavo veidas baltas. Kaip skausmo. Tu ateisi pas mane geltona spalva. Aš žinau. Noriu pakelti rankas, bet man skauda.
Aš nejaučiu...
Man sako klauptis. Klauptis, nes ilgi nagai dabar atliks bausmę. Bausmę, nes aš matau tave, mano Angele, nes aš šneku su tavim, mano Angele, nes aš matau dvi geltonas akis, mano Angele. Jos geros. Jos nesaugo manęs. Jos būna šalia. Turiu klauptis. Viena – aš niekas. Jie stipresni. Aš nekalbu. Nes nemoku jiems pasakyti.
Tiesos?
Bet ar yra tiesa? Ar išmokei mane pažinti tiesą? Aš nemoku jiems pasakyti tiesos, nes nepažįstu jos... Jie negirdi manęs.
Ir aš žinau, kad  tysantį ant asfalto mano kūną pakels. Pakels jų rankos. Ir žinau, kad bus tyla. Bus niekas. Ir aš glostydiu tave. Šukuosiu tau plaukus. Kursiu akis. Seksiu pasakas. Pasakas apie tai, kad aplinkui nebus nieko. Nes niekas bus su manimi. Ir žinau, kad naktį vėl pabusiu. Pabusiu nuo verksmo. Mažų rankyčių ašaros byrės į mano širdį. Byrės be galo. Ašaros skverbsis į mano kraują. Kaulus. Skrandį. Pabusiu pilna skausmo. Akys. Akys bus drėgnos. Drėgnos nuo vakar matyto filmo.
Angele, kas atsitinka, kai skausmas perveria sielą?
Tu pašoki žemyn. Atsitrenki. Staigiai atsitrenki į bedugnę. Tau skauda. Tu purvina. Tu slenki žeme. Kaip sliekas. Išleisk skausmą iš savęs. Tegu jis kyla į dangų. Išgaruoja. Tegu tavo skausmas išeina. Ir pasiklysta. Pasiklysta tarp minios. Nebijok. Skausmas miniai nieko nepadarys. Minia tik plastmasės gabalas. Kuris lengvai gali praeiti pro sužeistą baltą balandį, kuris sukaupęs paskutines jėgas ploja sparnais per  pilką, dirbtinį asfaltą. Išleisk savo skausmą. Te jis sminga giliai. Į žemę. Ir pražysta skausmo rože.
Angele, žvelk į savo skausmą. Žvelk į jo pūslėtas rankas. Krauju patvinusias akis. Nuslinkusius plaukus. Ar to norėjai? Ar to, palikdamas viską ir kartu nieką? Žvelk, Angele, į savo džiaugsmą. Džiaugsmą, kurį vakar užrakinai. Po stalu. Pažvelk į jo apdulkėjusias nuo plojimo rankas.
Verk, Angele, savo gyvenimo. Lįsk, Angele, į žemę. Kapstyk tą žemės purvą, kad paskui galėtum su kraujo dėme pažvelgt į saulės akis.
Akys...
Ar matei, Angele, žemės akis? Jos visą laiką su tavimi. Pasirausk savo plunksnose. Užmik. Ir sapnuok. Sapnuok liepsną. Tavo suanglėjusioje širdyje.
Žavingai tylu. Aplinkui tylu. Tik jaučiu. Jaučiu – verkia ruduo. Ruduo nemoka verkti...
Šviesa...
Sidabrinė šviesa sušukuos man plaukus. Ryte atsikelsiu. Vėl...
Angelas...
Angelas miegos.
Mano siela...
Siela pavargus...