per širdį pertempė šešėlį
nepatiklumo debesis
ir vieniša delčia mėnulio
uždėjo švelnu delną vėjas
ant veido. Sakė:
"-Birželio saulės viduje
negali svajos būt konstantom
tik melsvo šilko bus dangus
ateis gyvenimas - diktantas
kažkas tai tau labai brangus
netyčia vėl užlips ant kojos
jau saulės žaizdos virsta randais
o randai virsta vien šarvais...
Gerai. Pabūki kaip plaštakė
briaunoj akimirkos praeinančios
viršum bedugnės tuštumos
kai atleidimui tik sekundė
prieš šuolį erdvėn mėlynon."
Uždėjo delną, ir nuėjo
palikęs viziją širdy
tartum paprašė pamastyti:
"tas pats - randi ar prarandi
ateina meilė ar išeina
tokia pati žaizda širdy."
QQQ