Kamino kėslai

Išprotėjusios, permirkusios
  Vaivorykštės
  Ant namo stogo tįsta
  Ugninės čerpės išdykusiom
  tampa.
  O kaminas rūstus - menkysta
  Plytom svaidosi. Dejuoja.
  Paleidęs savo juodas kasas
  Su skundu laiške išpelenuotu
  Tiesiai velniui į rankas.
 
  Fėja iš sapnų, iš tunelių likimo
  Atkeliavus,
  Ieško savo vėduoklės
  Lyg debesų miaukimo,
  Lyg povo plunksnos
  Lyg išprotėjusių vaivorykščių
  mylavimosi.
 
 
  Ieškojo vėduoklės fėja
  Tarp spalvų vaivorykštės ryškios.
  Kojelės lyg žiedlapiai lotoso
  Lyg lelijos - blyškios,
  Ir kutenamos vėjo pagundos
  Trypė, vis trypė
  Spalvotąją mozaiką.
  Ieškojo.
 

  Staiga lyg iš marmuro tamsaus
  Pavėsio karšto, lyg užplikyto šokolado
  Debesys išsiveržė
  Ir savo uraganiškas mostais
  Ištirpdė
  Tą spalvų harmoniją,
  Mozaiką išprotėjusią.

 
  Vaivorykštė ašaromis laistydama
  Žavią, dailutę, lyg nulietą obelį
  Virto baltu baltu
  Lyg gulbės aimanos
  guašu.
  Ir sutekėjo lyg upė iš baimės
  pabaltavus
  Į juodą, rūstų kaminą.
 
  Juokėsi, juokėsi kaminas,
  Savo juodą kvatojimą svaidydamas
  Velniui - lyg padėką.

 

  Juokės, vis juokėsi kaminas


  Kad fėja vėduoklės nerado.